Būgnai ir poreikis juos turėti

Ankstyviausiųjų būgnų pavyzdžiai siekia Mesopotamijos laikus. Vėliau išminties įgavus, kelmą aptraukdavo, jį adengdami žuvies arba roplio oda ir tarsi paširdžiuosna smūgiuodavo. Prisijaukinus ir naminiais pavertus, apsidairyta ir naudota naminių gyvūnų oda,  ištempta ant kriauklės. Su jais buvo elgiamasi pagarbiau prisiliečiant lazdelėmis.   

Dideli būgnai buvo kasami į duobes ir ten ilsėdavosi kol kas nors užsimanydavo jiems per pilvą tvoti. Laimė, kad nė vienas iš jų niekuomet nesiskundė, tik kantriai tempė savo likimo naštą.

Būgnu buvo bandoma prakalbinti Šumerų Meilės ir Vaisingumo deivę Inaną, nes instrumento garsas buvo laikomas šventu ir kilniu. Tokie būgnai buvo apsaugos ir vyriausiojo žynio žinioje.

Laikui bėgant, būgnų gamybai naudojamas eglės medis, anuomet laikomas labai brangiu.

Afrikoje populiarumo susilaukė ,,kalbantieji’’ būgnai. Ankstyviausi ,,kalbančiųjų’’ būgnų pavyzdžiai kildinami iš Ganos imperijos, gyvavusios septintame amžiuje. Netrukus smėlio pavidalą turintys laikrodžiai transformavosi į kitus pavidalus, atitinkamai juos vadinant šiais vardais:  Dunun, Djembe…..

Įprasta, kad būgnas dudena to paties aukštumo garsą, na nebent tik jo garsumo laipsnis kinta. ,,Kalbančiųjų’’ būgnų tono aukštumas nepastovus, tuo siekiama imituoti žmogaus kalbą, jos intonacijos ritmą, emocijas.

Afrikos būgnai kalba kurdami tonus, kurie atitinka žodžius, trumpi žodžiai grupuojami su nereikšmingomis, ilgomis frazėmis, tam kad taptų aiški turinio prasmė. ,,Kalbantysis’’ būgnas yra panašus į smėlio laikrodį, abu galai aptempti oda, vertikalės sutvirtintos virvutėmis. Anksčiau tam tikslui buvo naudojamos galvijų sausgyslės. Grojant būgnas laikomas po pažastimi ir šiek tiek spustelėjus virvutes, jo oda išsitempia – taip skambėjimo garsas paaukštėja.

Gyvemamoji vieta įtakojo skirtingų būgnų įvairovę bei savitus atlikimo stilius. Senegale būgnininkai lazdelės ar rankos pagalba mušė greitus dundėjimus ir trumpus garsinius prasiveržimus. Į rytus, grojimo stilius susidėjo iš nenutrūkstamai ilgų natų, kurdamas minkštą garsą, kuris imitavo vietinę kalbėjimo manierą.  

Afrikos būgnai gebėjo pakeistį telefoninį ryšį, perduodami atitinkamus signalus. Apie kitą  jų paskirtį mena ši legenda.

Tuo laiku gyveno Karalius, kuris savo žinioje turėjo stebuklingą būgną. Sklido kalbos, kad būgno dėka ant jo Žemės santarvė klęsti. Ne dėl karaliaus sumanumo, tik mušamo daikto pagalba, stalai  sočiu maistu ir gėrimais apsiklodavo.

Kai priešas puoselėdamas blogus kėslus galando ginklus, Karalius be lašo baimės atvėręs vartus jį kviesdavosi pilin. Įkėlus koją, ne už mūro slėpėsi, bet imdavo būgną mušti, o šie nustebinti spoksojo ir vaišėmis gėrėjosi. Puotai įpusėjus, pajutę sotumo ir pilnatvės jausmą, blogus ketinimus pamiršdavo.

Būgno dėka po Karaliaus rūmų skliautais taika lyg paukštė sklandė, o pats Didenybė turtuose mirko. Apie jo dosnumą plačiai garsas užjūriuosna sklido, nes į puotą kviesdavęs visus. Bet kokią gyvastį žmogaus draugu laikė.  Anuomet gyviai ir žmonės vienas su kitu broliavosi ir toje pačioje puotoje dalyvavo.

Tačiau netruko nerimo debesys susitvenkti.

Kartą po ilgos darbo dienos sausumos Vėžlys medin įsiropštęs smalsiai žvalgėsi. Ne neaprėpiamais toliais grožėdamasis, bet valgomo vaisiaus šeimynai geisdamas. Išvydęs ant palmės medžio kabantį riešutą, džiaugsmingai nurito žemyn. Netoliese Karaliaus žmona prie šaltinio prausėsi, savo atvaizdu vandenyje grožėdamasi. Pašoko kaip baukšti antilopė, tačiau nebuvę ko nerimauti,  tik riešutą ant žemės gulintį išvydo. Nudžiugo, kad gardus kąsnis iš dangaus nukrito, tad nepakėlusi padėkos akių, suvalgė.

Nušliuožęs kamienu žemyn, Vėžlys savo laimikio dairėsi, tačiau vietoje jo, skriaudikę išvydo. Tuomet liūdnai galvą palingavęs, savęs gailėdamas iškošė:

-    Atsiprašau, garbioji ponia, ar nematei nuraškyto riešuto, kurį ketinau gabenti namo.

-    Taip, - suglumusiai kalta atsakė ši, - aš jį suvalgiau visiškai neturėdama žinių, kad jis priklauso tau.

-    Miela, ponia, - tęsė Vėžlys.-  Aš kopiau tam, kad jį pargabenčiau savo alkanai šeimai, o tu mus pasmerkei badauti. Aš kreipsiuosi į Karalių ieškodamas tiesos.

Nemalonus jausmas persmelkė Karalienę, nes vagystė tuo metu, buvo laikoma  didžiausiu nuskaltimu karalystėje. Iš prigimties Karaliaus žmona niekuomet neturėjo minčių kažką nuskriausti, tad pradėjo skubiai berti atsiprašymo žodžius.  Tačiau Vėžlys jos neklausė ir nupėdino tiesiai pas Karalių. Jį išklausęs Karalius prabilo:

-    Aš ir mano žmona jaučiamės kalti. Leisk mums atsilyginti už tau padarytą skriaudą. Būk atviras ir sakyk ko nori: monetų, rūbų ar papuošalų?

Vėžlys iš lėto atsakė:

-    Ką aš veiksiu su monetomis?- tęsė vežlys.- Nereikalingi man rūbai ir papuošalai.

Tai kietas riešutas pamanė Karalius ir ištarė:

- Imk viską, ka tik nori.

Po šių Karaliaus žodžių, visokios mintys į alkano Vėžlio galvą atklydo. Jos buvo geros ir ne visai. Vėžlys ištarė:

- Suteik galimybę man viena akimi  žvilgtelti į tavo būgną.-  Mat daug gerų žodžių buvo girdėjęs apie jį. Žvilgtelėjęs prabilo:

-    Aš noriu šio daikto.

Pabodo Karaliui Vėžlio viešnagė, tad sutiko atiduoti būgną, tačiau jo neįspėjo, kad tapdamas jo savininku, vengtų užlipti ant nulaužtos medžio šakos. Tai – blogas ženklas.  Apsidžiaugė Vėžlys ir išsinešė laimikį namo skanduodamas šiuos žodžius:

-    Aš turtingas! Aš turtingas!

Parsiradęs namo, jį pristatė savo šeimai pažadėdamas, kad šie niekuomet nebebus alkani.  

-    Parodyk jo galią, - šaukė nekantraudami vėžliukai.

Vėžliui pradėjus mušti būgną, ant stalo pabiro vaišės. Šeima nustebusi išpūtė akis. Netruko aplink stalą susėsti ir visą savaitę nieko neveikdami vaišinosi. Pasisotinę, kvietė kiekvieną alkaną ateiti. Taip gyvendamas Vėžlys tapo storu ir tingiu, nes nebebuvo reikalo dirbti. Jis tik vaikštinėjo nuo vieno prietėlio pas kitą ir be galo savimi puikavosi.

Vieną dieną slinkdamas namo, užlipo ant pakelėje besiilsinčios šakos. Nieko blogo neįtardamas grįžęs namo pradėjo būgną mušti.  O būgnas jau buvo praradęs savo galią. Tad vietoje lauktų vaišių, suplūdę priešai  jį pagaliais pradėjo vanoti. Sukrėstas Vėžlys su savo šeima išdūmė kur akys neša. Manydami, kad saugu, jie įsikūrė upės dumble. Retsykiais šeimyną galima pamatyti ilsintis ant žolės arba dygliuotuose krūmynuose. Nuo tada jie ten ir gyvena, misdami nukritusiais vaisiais, gyvatėmis, šimtakojais ir žole.
 
Older Newer