Masonai ir tamplieriai Lietuvoje: kas jie?

Masonai

Tačiau mums nereikia imti knygos. Praėjus keleriems metams, Lietuvoje atsirado tinklalalapis, kuriame pristatomos net kelios masonų ložės (http://www.freemasonry.lt arba http://www.grandlodge.lt). Jos gana išsamiai pasakoja apie savo atsiradimą, principus ir veiklą (tiesa, pirmąsyk į viešumą masonai išėjo prieš dešimtmetį - 2003 m. liepą, kai jų atstovas davė interviu vienam dienraščiui). Apie masonus vis papasakoja ir yra davęs interviu žinomas žurnalistas, tiesiai neprisipažįstantis, kad yra masonas.

Neoficialūs šaltiniai Lietuvos masonams priskiria pseudoistoriką, rašytoją buvusį Seimo narį ir ministrą, politinį veikėją, buvusį policijos komisarą, muziejininką ir daugybę kitų žinomų žmonių. Masonai, teigiama, buvo ir Mykolas Romeris, Vincas Krėvė, Jonas Vileišis, lito tėvas Vladas Jurgutis. Ložių nariais Lietuvoje yra buvę žymūs visuomenės ir kultūros atstovai, menininkai, mokslininkai, įvairių universitetų profesoriai: Laurynas Stuoka-Gucevičius (Vilniaus universitetas), Mykolas Oginskis (VU), Liudvikas Rėza (Karaliaučiaus universitetas) ir kt. Būtent Vilniaus universiteto profesūros priklausymas masonų ložėms veikė vadinamųjų šubravcų, filomatų, filaretų, „spindulingųjų“ draugijų atsiradimą.

Lietuvos masonų interneto svetainės pradžios žodis gali sugluminti: „Malonu pasveikinti Tave, mielas skaitytojau, apsilankius Lietuvos laisvųjų mūrininkų internetiniame puslapyje. Laisvieji mūrininkai, vadinami masonais (angl. mason – mūrininkas) egzistuoja per 250 metų daugiau 130-yje valstybių. Šiandien pasaulyje iš viso priskaičiuojama apie 40 000 ložių (klubų), kurios jungia apie šešis milijonus narių. Visur, kur viešpatauja laisvė ir įstatymų valdžia, gyvuoja laisvųjų mūrininkų ložės. Kur įsigali totalitariniai režimai, laisvųjų mūrininkų veikla yra draudžiama. Taip atsitiko nacių Vokietijoje ir komunistinėje Rusijoje. Taip yra tokiose šalyse, kur nuolat pažeidinėjamos žmonių teisės ir laisvės, kur nėra pagarbos kitaip mąstantiems, nėra pliuralizmo ir individualios asmenybės sklaidos.“ (http://www.freemasonry.lt)

Šio teksto autoriaus, prisistačiusio Lietuvos „senųjų laisvųjų ir pripažintųjų mūrininkų Didžiosios ložės Didžiuoju Meistru“, teigimu, Lietuvoje laisvieji mūrininkai turi senas ir garbingas tradicijas, prasidėjusias dar XVIII a. antroje pusėje. „Jos remiasi pagarba individo laisvei, tolerancija, meile savo tėvynei ir joje gyvenantiems žmonėms. Žmogaus vidinis atsiskleidimas ir nuolatinis savęs tobulinimas yra pagrindinis kiekvieno laisvojo mūrininko tikslas, kurio jis siekia visą gyvenimą, laikydamasis tradicinių, iš Anglijos atėjusių ritualų savo suėjimuose. Viena detalė iš tos tradicijos – tai mūrininko prijuostė, kurią jis dėvi savo kolegų gretose. Pagal seną tradiciją laisvieji mūrininkai, gerbdami kiekvieno žmogaus politinius ir religinius įsitikinimus, nediskutuoja tarpusavyje šiais klausimais ir nereiškia oficialios nuomonės nei apie atskirus asmenis, nei apie partijas bei religijas. Lietuvos laisvieji mūrininkai gerbia Lietuvos Respublikos įstatymus ir laikosi jų kasdieniniame gyvenime“, – taip prisistato laisvieji mūrininkai.

Šis prisistatymas internete sulaukė nemažai komentarų. Atsirado ir giriančių, ir peikiančių, ir nelabai ką iš jo supratusių. Bene kategoriškiausias buvo anoniminis komentaras, teigiantis, kad čia – ne masonai, tik tie, kurie nori jais būti, būrelis, apie kurio egzistavimą tikroji masonų ložė nėra nei girdėjusi, nei nori girdėti. „Sėkmės žaidžiant indėnus!“ – masonams palinkėjo vienas anonimas.

Tačiau mes, remdamiesi šiuolaikinių masonų pateikta informacija, nusikelsime į senovę. Pasak istorijos, 1717 m. Londono smuklėje „Žąsis ir keptuvė” susikūrė pirmoji pasaulyje Didžioji ložė, savo pirmuoju didžiuoju meistru išrinkusi Anthony Sayerą (apie 1672–1741/2 m.). Keturios Londono ložės, kurios anksčiau rinkdavosi kitose smuklėse, susivienijo, sukurdamos pirmą naujųjų laikų masonišką organizaciją ir pradėjusios šiuolaikinės laisvosios mūrininkijos istoriją.

Lietuviškų masonų tinklalapis teigia, kad pirmoji laisvųjų mūrininkų ložė dabartinėje Lietuvos teritorijoje, tuometėje Prūsijoje, įsikūrė Klaipėdoje, kur 1776 m., gavus Konstituciją iš Berlyno didžiosios ložės, buvo įkurta (prieš kelerius metus atkurta) Memfio ložė. Jos pirmuoju Sosto meistru buvo pirklys Johanas Sipsonas. Ši ložė, kitaip nei kitos Lietuvoje veikusios ložės, nepatyrusi represijų ir persekiojimų, egzistavo ilgiausiai – net iki 1935 m., kai nacių Vokietijoje buvo uždraustos visos laisvųjų mūrininkų ložės. Manoma, kad hitlerininkai nužudė apie 200 000 masonų. Jų simboliu tapo neužmirštuolė.

1803 m. Klaipėdoje buvo įsteigta antroji Lietuvoje masonų ložė – „Aurora išminties šventykloje“. Trumpą laiką Klaipėdoje veikė ložė „Irene“, perkelta iš Liepojos. Joje rusų valdžia laisvųjų mūrininkų veiklą buvo uždraudusi, todėl masonai iš Liepojos važiuodavo pas savo kolegas į Klaipėdą ir čia įkūrė savo ložę.

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pirmoji laisvųjų mūrininkų organizacija buvo 1776 m. Vilniuje įkurta Šv. Karolio riterių komandorija. 1780 m. Vilniuje veikė jau trys – „Gerojo ganytojo“, „Išminties šventovės“ ir „Uoliojo lietuvio“ – ložės. 1781 m. Lietuvos masonų organizacijoms suvienyti ir joms vadovauti Vilniuje buvo įsteigta Didžioji provincijos ložė „Lietuvos tobuloji vienybė“. Jos sąjungoje, be jau minėtų ložių, veikė ir moterų ložė Vilniuje „Tobuloji ištikimybė“ bei Gardine ir Nesvyžiuje įkurtos „Laimingo išlaisvinimo“ ložės. Lenkijos sostinėje Varšuvoje susikūrus centrinei masonų organizacijai „Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Didiesiems Rytams“, 1784 m. buvo priimta laisvųjų mūrininkų Konstitucija. Lietuvoje ja vadovautasi iki pat ložių uždarymo XIX a. pradžioje. Lietuvos masonų veikla atsikūrė po 1812 m. Atsikūrusios Lietuvos laisvųjų mūrininkų ložės vienijo apie 700 jos narių, o Lietuvos provincijos ložė vienijo 12 ložių. 1816–1819 m. net vadinami masonų aukso amžiumi.

1822 m. carui Aleksandrui I uždraudus visų slaptų organizacijų veiklą, masonų ložės buvo uždarytos. Prasidėjo represijos prieš masonų ložių narius.

Masonų veikla Lietuvoje buvo atgaivinta tik XX a. pradžioje, kai 1910 m. Vilniuje buvo įsteigta ložė „Vienybė“, vienijusi daugiatautę miesto inteligentiją. Laisvieji mūrininkai lietuviai labai daug nuveikė kurdami Lietuvos valstybingumą. Mykolas Biržiška, Donatas Malinauskas, Jurgis Šaulys, Jonas Vileišis buvo Lietuvos Tarybos nariai, o Mykolas Sleževičius tris kartus vadovavo Ministrų kabinetui. Tačiau tarpukario Lietuvoje laisvieji mūrininkai nesugebėjo deramai juridiškai organizuotis ir įsteigti Lietuvos didžiosios ložės. Jie nebuvo pripažinti kitų šalių didžiųjų ložių. Sovietiniais laikais laisvųjų mūrininkų ložės veikė JAV, Didžiojoje Britanijoje, tačiau tai nebuvo savarankiškos ložės, jos priklausė tų šalių didžiosioms ložėms.

Griuvus geležinei uždangai, buvusiame komunistiniame pasaulyje pirmosios masonų ložės atsikūrė Vengrijoje (1989), Čekoslovakijoje ir Jugoslavijoje (1990), vėliau – Lenkijoje (1991), Rumunijoje (1993), Rusijoje (1995), Bulgarijoje (1997), Estijoje, Ukrainoje bei Moldovoje (1999). Lietuvos didžioji ložė įkurta 2002 m., Latvijos – 2003-iaisiais.

Visoms šioms ložėms įsisteigti padėjo Vakarų Europos, JAV, Skandinavijos šalių didžiosios ložės, turinčios autoritetą ir didelį istorinį patyrimą. Vidurio Europoje ir Balkanuose savo aktyvumu, misionieriškumu ir pagalba besikuriančioms nacionalinėms ložėms išsiskyrė Vokietijos didžiosios ložės. Būtent Vokietijos didžioji ložė „A.F. & A.M.“ padėjo įsteigti Lietuvoje visas keturias mūsų šalyje egzistuojančias ložes. Jiems talkinant, 2002 m. buvo įsteigta ir Lietuvos didžioji ložė, dalyvaujant daugelio Europos valstybių didžiųjų ložių atstovams.

Lietuvos didžioji masonų ložė sudaryta iš keturių ložių – „Renaissance“ (1993), „Vilnius Orient“ (1995) ir „Uolusis lietuvis“ (1999), taip pat Švento Jono ložės Kaune. Lietuvos laisvieji mūrininkai pripažįsta 1723 m. senąsias prievoles, kuriose išdėstyti laisvosios mūrininkijos pagrindai, jie remiasi laisvės, humanizmo ir tolerancijos dvasia. Lietuvos masonai bendrauja su 22 pasaulio didžiosiomis ložėmis.

Patys masonai aiškina, kad jie yra viena seniausių pasaulietinių broliškų bendrijų pasaulyje, tačiau nepriskiria savęs religinėms organizacijoms. Tačiau pagrindinis reikalavimas būti priimtam ir tapti ilgalaikiu ložės nariu yra tikėjimas Aukščiausiąja Būtybe.

Pateikiame tris pagrindinius principus, kuriais, teigiama, daugelį metų vadovavosi masonai.

Broliška meilė. Kiekvienas tikrasis masonas privalo būti pakantus ir rodyti pagarbą kitų nuomonei, būti geras bei supratingas kitų žmonių atžvilgiu.

Parama. Masonai mokomi dalyvauti labdaringoje veikloje ir rūpintis ne tik savo, bet ir visuomenės gerove, taip pat individualiomis savanoriškomis paskatomis ir darbais.

Teisybė. Masonai siekia teisybės, puoselėdami aukštus moralinius reikalavimus ir stengdamiesi jais sekti asmeniniame gyvenime.

Masonų nuostatuose taip pat numatoma dar keletas svarbių dalykų.

Slaptumas laikomas tradiciniu masonų atpažinimo ženklu. Tai nėra slapta bendrija, nes visi jos nariai gali laisvai paskelbti apie savo narystę ir tai gali daryti atsakydami į garbingais tikslais užduodamus klausimus. Jos konstitucijos ir taisyklės yra prieinamos visuomenei. Bendrija neslepia jokių savo tikslų ir principų. Kaip ir daugelis kitų bendrijų, masonai kai kuriuos savo organizacijos vidaus dalykus laiko asmeniniu jos narių reikalu. Masonai yra nepolitinė organizacija. Diskusijos politinėmis temomis masonų susitikimuose draudžiamos. Masonai skatinami visų pirma atlikti pareigą savo Dievui (nesvarbu, kokiu vardu jis vadinamas) ir tik tada, nepakenkiant savo šeimai ir artimiesiems, labdaringai tarnauti kitiems. Masonų organizacijos ceremonijos yra uždaros. Biblija, kurią masonai vadina Šventuoju Įstatymu, būna atversta per kiekvieną masonų susitikimą. Masonai prisiekia ant Šventojo Įstatymo ar kitos prisiekiantiesiems šventos knygos. Tokios priemonės padeda išlaikyti masonų atpažinimo ženklus, taip pat atitinka masonų principus. Fizinės bausmės, kurios yra tik simbolinės, nėra priesaikos dalis.

Tačiau įsipareigojimas sekti masonų principais yra labai stiprus.

Masonystė neturi pagrindinių religijos elementų:

a) ji neturi teologinės doktrinos; draudimas susitikimuose diskutuoti religinėmis temomis kliudo teologinės doktrinos plėtrai;
b) ji neteikia sakramento;
c) ji neskelbia vedanti į išganymą darbo, slapto žinojimo ar kitais keliais; masonystės paslaptys yra tik organizacijos atpažinimo ženklas ir negali būti siejamos su išganymu. (http://www.freemasonry.lt/index.php?section=20; nuoroda šiuo metu neveikia)

Nepaisant šių Lietuvos masonų teiginių, masonystės tyrinėtojai pripažįsta, kad žinios apie pirmuosius laisvuosius mūrininkus mus pasiekia dar iš viduramžių – XIV a. Tais laikais mūrininkai ir architektai buvo privilegijuota žmonių klasė, kuriai be apribojimų būdavo leidžiama visur keliauti. Todėl šie ir pasivadino „laisvaisiais“. Masonai statė katedras, kitus estetiškus pastatus įvairiose Europos vietose. Iki XVI a. jie buvo tik amatininkai, tačiau vėliau perėmė įvairių Europos mistinių draugijų mokymus. Masonų šventasis raštas – „Šventojo įstatymo knyga“, kuri yra vienas iš trijų svarbiausių masoniškų objektų, sudarančių „Tris didžiąsias šviesas“. Kiti du objektai – kompasas ir kvadratas.

Šiuo metu masonai – didžiausia pasaulyje brolija. Daugiausia jų buvo 1950–1960 m. Manoma, kad dabar pasaulyje yra apie 5 milijonus masonų, kone pusė jų – JAV.

Lietuvos Senųjų laisvųjų ir pripažintųjų mūrininkų Didžiosios ložės Konstitucija paskelbta 2002 m. balandžio 13 d., pataisyta 2003 m. gruodžio 18 d. Vilniuje. Pateikiu ją visą:

Preambulė

Suvokdami savo ryšį su viso pasaulio laisvąja mūrininkija, kurios pagrindai išdėstyti 1723 metų Senosiose prievolėse, vadovaudamiesi laisvės, humanizmo ir tolerancijos dvasia, o taip pat tęsdami 1781 metais Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje įkurtos Didžiosios ložės tradiciją, 2002 metais Vilniuje priimame šią Lietuvos Senųjų laisvųjų ir pripažintųjųų mūrininkų Konstituciją.

I dalis

Laisvosios mūrininkijos principai

1 straipsnis

Lietuvos Senųjų laisvųjų ir pripažintųjų mūrininkų Didžioji ložė yra laisvųjų mūrininkų ložių susivienijimas. Ji gyvuoja tęsdama Lietuvos Didžiųjų ložių tradicijas.

2 straipsnis

(1) Į Didžiąją ložę susibūrusiose ložėse dirba mūrininkai, kurie brolijos pagrindu ir tradiciniais ritualiniais veiksmais siekia žmogaus tobulumo. Gerbdami kiekvieno žmogaus orumą, jie siekia laisvo asmenybės atsiskleidimo, puoselėja broliškumą, toleranciją, paslaugumą ir išsiauklėjimą.

(2) Tikėjimo, sąžinės ir minties laisvė yra aukščiausios laisvųjų mūrininkų vertybės. Laisvas nuomonės reiškimas laisvųjų mūrininkų nuostatų rėmuose yra mūrininkų darbo prielaida.

3 straipsnis

(1) Laisvuosius mūrininkus vieną su kitu sieja bendras humanistinių pažiūrų siekis, jie nėra jokia tikėjimo bendruomenė.

(2) Jie pasaulio sandaroje, visame kas gyva ir žmogaus moralės sampratoje mato Dievo veikimą, pilną išminties, stiprybės ir grožio.

4 straipsnis

(1) Laisvieji mūrininkai priima į savo brolijos nuolatinius narius laisvus geros reputacijos vyrus, nekreipdami dėmesio į jų religinius įsitikinimus, rasę, tautybę, politines pažiūras ir luomą, jeigu jie laisvosios mūrininkijos labui įsipareigoja tobulintis ir veikti tose bendruomenėse, kuriose jie gyvena.

(2) Tapdamas laisvuoju mūrininku, jis sudaro sąjungą su savo broliais visam gyvenimui.

5 straipsnis

Didžioji ložė ir ją sudarančios ložės nedalyvauja konfesiniuose ir politiniuose ginčuose ir juose savo nuomonės nereiškia.

http://www.grandlodge.lt/index.php?do=1&txt=00016

Tamplieriai

Lietuviškame tinklalapyje (http://www.osmth.lt) pačių tamplierių teigiama, kad jie egzistuoja iki šiol, nors oficialiai neva buvo sunaikinti 1312-aisiais. Tamplieriumi save laiko ir Norvegijos skerdikas Andersas Breivikas.

„Leiskite kreiptis šia svarbia mums ir Lietuvai proga. Tamplierių (Šventyklos) ordinas, vienas seniausių pasaulyje vienuolių riterių ordinų, žengia Lietuvoje pirmuosius žingsnius. Šiais laikais Tamplierių ordiną gaubia daug paslapčių, prietarų ir legendų. Tamplieriai buvo pirmasis vienuolių riterių ordinas, jo pavyzdžiu kūrėsi kiti, jo statutu vadovavosi kiti, pirmiausia Hospitalierų (Maltos) ir Vokiečių (kryžiuočių) ordinai. Tamplierių ordinas nuo antikinės Romos laikų buvo pirma reguliari kariuomenė Europoje. Tamplierių ordinas nebuvo vienas iš įprastų Katalikų bažnyčios vienuolių ordinų. Jo įkūrimas buvo savotiškas perversmas Katalikų bažnyčios doktrinoje, iš prigimties taikią vienuolystės idėją pavertęs agresyvia jėga. Vienuolis ir karys – šių sunkiai suderinamų pašaukimų sujungimas - buvo to meto sensacinga naujovė. Atsisakę gyvenimo malonumų, tamplieriai abejingai žvelgė mirčiai į akis, buvo atakų priešakyje, paskutiniai atsitraukdami. Jie visada pakluso vadui ir vienuolių disciplinai. Dvidešimties tūkstančių brolių būrį vainikavo keturi šimtai riterių. Prielaidas ordinui atsirasti sudarė kryžiaus žygiai. Tuo metu Europa išgyveno ne geriausius laikus. Kontinente vyravo chaosas, vyko įvairaus lygio tarpusavio karai. Reikėjo stabilizuoti padėtį, rasti išeitį, tolesnį kelią iš susidariusios padėties (vos ne panaši situacija Europoje yra ir šiandien...). Popiežius Urbonas II 1095 metų rudenį Prancūzijos Klermonte pasakė kalbą, kuri dabar vadinama „epochos kalba“. Skelbdamas kryžiaus žygį, jis visiems krikščionims parodė kelią problemoms spręsti. Pirmąjį kryžiaus žygį popiežius Urbonas II paskelbė 1096 metais. Šio žygio tikslas – išvaduoti Rytų krikščionis iš musulmonų priespaudos bei atsiimti šventąjį Jeruzalės miestą, kuris jau 400 metų buvo musulmonų rankose. 1099 metais išvadavus Jeruzalę, tamplieriams Jeruzalės karalius atidavė dalį karališkų rūmų, kurie buvo pastatyti senosios Saliamono šventyklos vietoje (šiais laikais tai būtų aukščiausios klasės viešbutis VIP asmenims). Nuo šios savo rezidencijos naujieji riteriai–vienuoliai pasivadino „Šventyklos riteriais“ (Milites Templi), arba tamplieriais. Iš pradžių tai buvo devyni prancūzų riteriai, vadovaujami pirmojo didžiojo magistro Hugono de Peino, davę vienuolių įžadus ir įsipareigoję saugoti Šventosios Žemės keliais keliaujančius maldininkus piligrimus. Iš tikro prancūzų riteriai Jeruzalėje užsiėmė archeologiniais darbais, kurių rezultatas sukrėtė krikščionišką pasaulį. Skirtingai nuo kitų kryžiaus žygio dalyvių, galingų jėgų ypatingais tikslais pasiųstų į Šventąją Žemę, tamplieriai gerai susidorojo su užduotimis. Po kryžiaus žygio popiežius atleido nuo visų mokesčių ir įsipareigojimų bažnyčiai ir pasaulietinei valdžiai, oficialiai pripažino ir patvirtino Tamplierių ordiną. Visi ordino riteriai privalėjo nešioti baltą apsiaustą su raudonu kryžiumi. Tai turi simbolinę reikšmę: užsivilkdamas baltus drabužius, Dievo tarnas palieka tamsųjį nuodėmingą gyvenimą ir pradeda naują, kupiną šviesos ir skaistumo, Dievui paskirtą egzistenciją. Tačiau simboliai turi savo kalbą ir konkrečią reikšmę, tad baigiantis XII amžiui (apie 1190 metus) tamplierių kryžiaus forma pasikeitė iš Lotaringijos kryžiaus į dar labiau simbolizuotą. Tamplieriai valdė didžiulį turtą, turėjo platų vienuolynų bei pilių tinklą visoje Europoje ir Šventojoje Žemėje (klestėjimo metu valdė per 9000 nekilnojamų turto valdų) ir tuo pagrindu sukūrė pirmą tarptautinę bankų sistemą. Vos grįžę po pirmojo kryžiaus žygio į Europą, tamplieriai per 100 metų laikotarpį pastatė per 3000 mūro sienomis apjuostų miestų (iki tol miestai buvo gyvenviečių tipo), nutiesė per kontinentą modernius tuo laikotarpiu kelius, taip pat beveik visos didingos to meto bažnyčios statytos ir restauruotos ne be tamplierių dalyvavimo. Laikas bėga, keičiasi idealai, tačiau nesikeičia Dievo įstatymai, kurių laikytis privalu visiems. Kai praėjo beveik tūkstantis metų nuo Tamplierių ordino steigimo, jis pasikeitė ir prisitaikė prie dabarties laikotarpio. Tačiau esminiai principai, įtvirtinti šventojo Bernardo Klerviečio (Saint Bernard Clairvaux) bei pirmojo didžiojo magistro Hugono de Peino (Hugo de Payne), nepakito – mes esame krikščioniškojo tikėjimo gynėjai.“ (http://osmth.lt)

Pasak tamplierių tinklalapio, „senieji tamplieriai istoriškai ir su Lietuva buvo susiję. Visai netoli mūsų statė bažnyčias ir atliko kitas ordino numatytas funkcijas, tarp jų susijusias su astronomijos studijomis. Istorija visados turėjo ir turi daug tamsių dėmių. Pavyzdžiui, Vyčio ženklas Lietuvos valstybiniame herbe. Juk tai vadinamasis Lotaringijos kryžius, kuris visuomet buvo ir yra pripažintu Tamplierių ordino simboliu. Kaip, kada ir kodėl šis ženklas atkeliavo į Lietuvą?“

Į šį abejotiną klausimą atsakymo nepateikiama.

Lietuvos tamplierių būstinė – Klaipėdoje.

Tuo metu oficiali informacija teigia, kad tikrojo Tamplierių ordino nebėra jau 700 metų. Tikrieji tamplieriai, vadinti Tamplierių, arba Šventovės riterių, ordinu, atliko esminį vaidmenį XVIII a. "laisvųjų mūrininkų“ (masonų) judėjimuose. Dar ir šiandien vadinamuosiuose Švediškoje sistemoje, Škotiškame rituale ir „Knights Templar“ mokymuose ryškus tamplierių riterių pėdsakas. 1312 m. balandžio 5 d. popiežius Klemensas V išleido bulę, nukreiptą prieš ordiną. Ordinas buvo uždraustas. Paryžiuje buvo surengtas 540 tamplierių teismo procesas. Nepaisant riterių pareiškimų, kad prisipažinimai buvo išgauti kankinimais, jų nebuvo pasigailėta. Daugelyje Prancūzijos miestų tamplieriai buvo sudeginti ant laužų. Ordiną uždraudus, didysis magistras ir dar keturi aukšti ordino pareigūnai iš pradžių buvo nuteisti kalėti iki gyvos galvos. Kadangi vėliau didysis magistras staiga viešai atsisakė savo parodymų, jis, kaip neatgailaujantis eretikas, buvo sudegintas 1314 m. kovo 19 d. Paryžiuje, Notre Damo aikštėje.

Pasak istoriko Tomo Baranausko, „kad ir kaip būtų buvę formuluojami kaltinimai tamplieriams, žvelgiant iš istorinės perspektyvos, jų kaltė yra akivaizdi. Tai beveik du šimtmečius trukęs nebaudžiamas naudojimasis abejotino šventumo Bernardo Klerviečio jiems suteikta teise „saugiai“ žudyti, nesibaiminant padaryti nuodėmę. Kiti du didieji vienuolių riterių ordinai, vykstant tamplierių teismo procesui, suskubo įsitvirtinti savo susikurtose valstybėse. Vokiečių ordino didysis magistras 1309 m. savo rezidenciją iš Venecijos perkėlė į Marienburgą Prūsijoje. Hospitalierių (joanitų, dabar – Maltos) ordinas, kurio vadovybė po 1291 m. buvo prisiglaudusi Kipro karalystėje, 1309 m. užkariavo Rodo salą ir sukūrė joje savo valstybę. Tamplierių panaikinimas jiems galiausiai išėjo į naudą: prie jų buvo prijungti panaikinto ordino likučiai ir atiteko Tamplierių ordino turtas. Nepasiekiami savo valstybėse šie ordinai pergyveno kritišką laikotarpį ir iki šiol sėkmingai gyvuoja kaip katalikų vienuolių ordinai, tiesa, jau atsisakę savo karinių funkcijų“ (http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/tbaranauskas-ka-mums-primena-tamplieriu-ordino-likimas.d?id=14695732).

Anglijos karalienė 1946-aisiais buvo įšventinta į Druidų ordiną, dabar ji vadovauja uždaram Keliaraiščio ordinui, įsteigtam dar 1348-aisiais. Tai aukščiausias oficialiai veikiantis ordinas, kuriame – karališkoji britų šeima, daug žinomų politikų, kariškių. Tiesa, vietų skaičius ordine ribotas – vos 24. Ordinui nuo 1947 metų vadovauja karalienė Elžbieta II. 1958 metais prie jo prisijungė Velso princas Čarlzas. Mirus didikui Matthew White Ridley ir Margaret Thatcher, dvi vietos iš 24 kol kas laisvos. Be pagrindinių 24 narių, Keliaraiščio ordinui priklauso Danijos karalienė, Švedijos, Ispanijos, Norvegijos karaliai, Nyderlandų princesė, Japonijos imperatorius, Liuksemburgo didysis kunigaikštis.