Legenda mini...

Pastaroji mergina, niekuo neiškyrusi iš kitų provincijos mergų, sumanaus tėvo paskaičiavimais už turtingo senio apvezdinta buvo. Elgtąsi, nes tikėtasi jai geresnės lemties išpešti. Tapusi Rūsčiojo Ivano, kuris savo sėbrų tarpe buvo pramintas Perkūno vardu, save dievaitėms priskyrė, nes žemiškais vargais nebesirūpino, kasdieniai nepritekliai lyg kirminai širdies negraužė, sūrios ir bespalvės ašaros jos skruostų nebevilgė. Materialus Jūratės kūnas buvo Perkūno valioje, tačiau dvasia aukštybėse nepriklausoma sklandė. Jausmų Perkūno atžvilgiu, širdyje nė lašo nebuvo. Tik šalčiui naktimis joje vietos radosi, kuris su abejingumu juose puotą kėlė.  Jausmus lyg nekaltus pumpurus brandino, kuriuos nežinia kam  buvo lemta vieną dieną išskleisti. Per savo pilaitės langus, aukštomis tvoromis ir įtaisytomis kameromis Žemėn dažnai žvilgčiojo, joje žemiškojo prado ieškodama.

Bernas blondinas iš neturtingos šeimos jos akysna krito. Jos  meilės jausmo neblukino žinia, kad jis - iš vėjo nugairintos pirkelės kuri pušynuose nuo ledynmečio ramstėsi. Akį traukė jo stoto dailumas, kuris savo tobulumu Žemės dievaičiams prilygo. Tačiau jo tikslai buvo kuklūs, nes motina už jų nestovėjo ir jokių skaičiavimų neatliko.            

Kastytis savyje vien1 tikslą brandino – žuvų namo parnešti. Vandens spalva nesigrožėjo ir į žuvų uodegas nežvilgčiojo. Visas paskendęs buityje aukštų materinių mokslų nesiekė, na nebent vėjo kryptį pagal debesų formas nuspėti bandydamas. Nežinojo ir savo grožio kainos, nes per darbus į savo atvaizdą veidrodin neturėjęs laiko žvilgtelti. O kam? Sudiržusios rankos prie plačių  pečių į vieną visumą liejosi. Jį tokį motulė iš skausmo pagimdė, kad žvejyba, kaip verslu užsiimtų. Lemtis tapo jo gyvenimo būdu ir paguoda. Motulė dižiuodamas dangun pas Viešpatį akis kėlė, kad sūnus ne pakarklėse su draugais butelius tuština.

Jūratė turtuolio pilyje ant jo sprando sėdėjo. Kalbos perkūniškos nemokėdama dantukus baltus jam rodė. Undinės apdarus užsidėjusi visaip jį gundė, kad tas į kitą neiškeistų. Kasdien maudėsi turtuolio pritekliuose ir apčiuopiamoje materijoje. Šypsena veidelius puošė, kuomet turtuolis dažnon komandiruotėn lagaminą krovėsi, tik patalas šaltas liūdino. Jūratė Kastyčio kūno geidusi vieną naktį sau turėti jį panoro, visaip viliodama akimis geismus lyg žaibus laidė.

-  Kastyti, tavo bučinio saldaus ilgiuosi, stiprių rankų geidžiu.

Neatstojo, kol tas vieną dieną pakėlęs akis jose geidulingą širdį išvydo ir nuo to laiko naktimis paguodą ėmėsi rasti. Tačiau jos senis lyg vilkas klastą užuodė ir mulkinimams nepasidavė. Patrankas suskaičiavęs šovinus prieš save suguldė.

Tą naktį Kastytis jo sėbrų nušautas buvo ir iš patalo žvejybon niekuomet neprisikėlė. Motina visas akis išverkusi be laiko po žemėmis nuėjo.

Jūratė tapusi iš šventosios dvasios nėščia, palikta žemėje kryžių nešti ir liūdnai dienas stumti. Tik retsykiais Perkūnas prabyla, išdavystę primindamas ir jokia moterimi nebepasitikėdamas. Vis dar galingas, tačiau meilės išduotas.