Klausiat kaip Leninas. Atsakau kaip Granauskas, arba Gimiau žemaitis, esu žemaitis, mirsiu žemaitis

*

Keistas jausmas: pirmąsyk, ruošdamasis kalbinti kolegą, tariuosi tarsi viską ir... nieko apie jį nežinąs. Na taip, yra knygos, pripažintos, skaitomos, yra labai atvirų atsivėrimų, užrašytų ir nufilmuotų, tačiau toks įspūdis, kad, kas itin svarbu, iki galo nepasakyta. Ir tai turėtų būti kažkas panašaus į prisipažinimą apie tai, ko senatvė klausinėja: „Kodėl taip gyvenai? Kodėl ne kitaip?“ Suprantu, kad tai keistoki klausimai sau pačiam, tačiau už jų, ko gero, yra šis tas daugiau nei jau viešai atsakyta?

Dvejopų žmonių esu sutikęs gyvenime. Vieni turi tikslą ir atkakliai jo siekia, kiti ne. Šmirinėja, šmižinėja kažkur gyvenimo pakraščiais, pažeme, maišydamiesi kits kitam po kojų. Kuičiasi su savo darbeliais, daikteliais, kažką perka, kažką valgo, geria, žiūri televizorių, eina miegoti, rytais vėl pradeda savo pilką dieną. Jų daug, juos labai myli visos valdžios, vadina paprastais žmonėmis ir žada visiems geresnį gyvenimą.

O tų pirmųjų, tų tikslo siekėjų, nėra daug. Bet jie žino, kam ir kodėl gyvena, todėl yra kieti, kampuoti, nepatogūs: nei kur padėti, nei peržergti. Kaip akėčios. Tikslo turėjimas ir nulemia, kaip gyvensi. Jis ir atsako į šiuos du klausimus: „Kodėl taip gyvenai? Kodėl ne kitaip?“ Kad kitaip ir nenorėjau, ir negalėjau. O kad į juos negalima atsakyti iki galo – taip ir turi būti. Nėra kitokių klausimų, nes kiekvienas klausimas – tiktai kito klausimo pradžia. O dar gerai nė nežinai, ko esi klausiamas. Pavyzdžiui:

- Kokia šiandien diena?

- Antradienis.

- Apsiniaukusi.

- Einamoji leistis vaistų.

O kartais ir klausėjui nelabai rūpi, ką tu jam atsakysi. Klausia tik dėl kalbos padauginimo.

         Esu girdėjęs apie Vandos Juknaitės ir Romualdo Granausko ilgus duetus telefonu (įdomu būtų apie juos išgirsti plačiau). Henrikas Čigriejus yra pasakojęs apie raginimus pagaliau pasiryžti romanui ir kuo tai baigiasi. Pats esat užsiminęs apie kalbininko Alekso Girdenio skambučius. Kas Jums bičiulių, draugų, pažįstamų ir nepažįstamų dėmesys? Artimiausi tikriausiai žino, kada galima trukdyti, kada Jūsų kūrybingiausios valandos? O gal tokių nėra? Gal Jums nieko nereiškia kuriam laikui, kad ir vidury sakinio atitrūkti nuo popieriaus lapo?

Aš apie tokius pokalbius su Juknaite nieko nesu girdėjęs. Gal ji ką girdėjo? Anksčiau paskambindavau: „Kaip laikaisi? Ką rašai?“ Dabar nebepaskambinu. Užsiėmusi moteris, svetimais vaikais apsikrovusi. Svarbiausia, giliai įsitikinusi, kad neparašyta knyga gali palaukti, o nelaimingas vaikas – ne. Ir ji teisi. Teisi iki pasišventimo.

O su draugais – kaip su pinigais: geriau turėti negu neturėti. Tačiau tas, kas jų turi daug, visuomet įtartinas. Kaip ir tas, kuris neturi „prie dūšios“ nė vieno. Kiek užtenki nuoširdumo, atvirumo, - tiek jų ir turi. Vieną dieną supranti, kad jie su tavim pasielgė tiesiog kiauliškai. Nei pranešę, nei įspėję ėmė visi ir išmirė. Vaikštai po kambarį sutrikęs, sumišęs, nežinodamas, kur dėti seną užrašų knygelę su jų telefonais: išmesti ar pasilikti? Pasilieki. Kol pats būni – lai būna ir ji.

Artimiausias mano žmogus nė nemato, kada aš dirbu. Tuo metu jis miega, - nejaugi antrą, trečią, ketvirtą valandą nakties specialiai kelsis man trukdyti? Ir nuo rašomojo stalo niekas manęs nevaro. Pats prie jo atsisėdu, pats ir atsistoju. Nepalieku teparašęs pusę sakinio, nebent kas nematomas pritykintų iš užpakalio ir staiga vožtų per galvą. Iš kur čia tos prisigalvotos problemos? Jų tėra dvi: ką rašyti ir kaip parašyti. Visos kitos – „ligūstos fantazijos vaisiai“. Niekada nesupratau, kodėl ne vienam norisi perskaitytos knygos autorių įsivaizduoti kaip keistuolį, atsiskyrėlį, mizantropą ar dar kaip kitaip, tik ne kaip normaliai rašantį žmogų. Sėdi, rašai, parašai – ir nieko čia nėra nei keisto, nei ypatingo. Lietuvoje niekam neįdomu, ar rašytojas turėjo ką valgyti, kai rašė, daug įdomiau spėlioti: ar jis rašydamas kartais tik nesikrapštė kairės ausies dešine koja?

Dabar nemažai rašoma ir kalbama apie „Šventųjų gyvenimus“ – novelių apysaką, kuri perkelia skaitytoją į daug kartų ir įvairių autorių aprašytą pokarį. Pačios didžiausios galimybės pasikartoti. Tačiau kaip ir dera tikram meistrui, ir siužetai, ir personažai – išskirtiniai, tokie, kurie ir užvertus knygą neapleidžia. Ką Jums vis dėlto reiškia autobiografinė patirtis? Ar daug jos tuose tekstuose? Klausiu, nors ir gerai įsivaizduoju, kad tą patirtį reikia padauginti ir iš pragyvento laiko, ir, žinoma, iš talento.

Niekaip negaliu prisiminti, kas iš didžiųjų meistrų pasakė, kad visi mes rašome savo vaikystėmis. Vėliau juk nieko taip nebematysi, kaip tada matei. Taip aiškiai, taip ryškiai, su tokiomis detalėmis. Ir netiesa, kad tada nieko nesupratai. Nes tada supratai patį svarbiausią: matyti ir neužmiršti. O dabar? Ar bematai? Ar besupranti? Ar benori matyti?

Rašai iš to, ką turi. Jei buvai godus gyventi, godus atsiminti, - turi daugiau, jei ne, - dabar tavo atminties klėtyje švilpauja vėjai, ir šmirinėja liesos pelės. O rašyti tai norisi!.. Kaip sakė vienas parodistas: „Nors negalingas nei dvasia, nei kūnu, ale rašytojas esmi!“ Ir ką tada toks rašytojas daro? Aprašinėja savo sapnus, „vizijas“, prisigalvoja nebūtų meilės istorijų, griebiasi biblinių siužetų, erotinių scenų, bet ir tų negali išplėtoti, nes bijo žmonos, - žodžiu, rašo lietuvišką „euroromaną“. Mistiškai realistiškai. Negaliu tokių romanų skaityti, nes dar gerokai iki vidurio man virš galvos pakimba sunkus klausimo luitas: vardan ko čia viskas parašyta? Neradęs atsakymo, turiu užversti knygą.

Ar ne pati didžiausia mūsų prozos bėda yra ta, kad ji nebeskiria kūrinio nuo teksto. Juk ne kiekvienas meniškai parašytas tekstas yra kūrinys. Talentas parašo kūrinį, gabus, kitų pamokytas ar pats ko išmokęs, - tekstą. Gal dėl to visi ir puolė prie eseistikos. Ten užtenka gabumų, apsiskaitymo ir didelio noro ką nors parašyti. Toks klydinėjimas laukais, o ne ėjimas kruvinais keliais į vieną pusę, kol atsiremi kaktą... į uždarytas bažnyčios duris. Ten šaukies Dievo malonės, kad tau jos nors kiek prasivertų. Jei prasiveria – parašai, jei ne – taip ir lieki klūpėti, tikėdamasis, jog kada nors vis tiek prasivers. Menas yra didis, tavo galėjimas mažas, nenorėk būti didesnis pats už save. Savo gebėjimų ir galėjimų supratimas jau yra talento pradžia. Pradėk nuo klausimo: „Ar įveiksiu?“ Nebaik šūksniu: „Ot, ir parašiau!“ (Bet aš čia mokau kitus, pats dar nelabai ką mokėdamas, tačiau tiktai šitaip suprasdamas rašymą... Rašymą, kuris nevirsta amatu).

Vis dažniau pasigirsta: „Kur dingo rašytojai? Kodėl jų pasisakymų nebeužtiksi spaudos puslapiuose? Gyvenimas sujauktas, o tokio rašytojų žodžio, koks būdavo anuomet – įspėjančio, sergėjančio, apsispręsti padedančio – nebesigirdi.“ Yra tiesos tuose žodžiuose. Tačiau taikomi jie tikrai ne Jums. Na, o apie naujausią Jūsų darbą, kuris, berods, vadinasi „Išvarytieji“ (bent taip jį pavadinote šiemetinės Knygų mugės metu) norėtųsi išgirsti kiek plačiau. Kiek suprantu, tai  romanas apie šias dienas, kurių kažkodėl (kodėl?) taip bijo šiandieniniai prozos meistrai?

Anuomet rašytojai ir sakė, ir pasakė, reikėjo tiktai klausytis, bet jų balsus nustelbė garsus tapsėjimas kojų, skubančių prie lovio, vėliau – grumdymasis ir stumdymasis, o dabar – vien garsus čepsėjimas.

Tikrų rašytojų nė vienoje tautoje nėra daug, o „mūsyse“ – nė tiek. Tie tikrieji, tie sakiusieji išmirė, o keli paskutiniai jau greit irgi mus paliks, nusinešdami su savim šventus žodžius apie Tėvynę, pareigą, sąžinę. Jei atsiras kitų, - mes ir jų negirdėsim. Šio amžiaus triukšme ir gaudesy juk net patys savęs nebegirdim. Bet mums ir nebereikia. Nebenorim būti savimi, norim virsti svetimaisiais. Jau nebeklausiam savęs: „Kaip mes tokie gyvensim?“, gal paklauskim nors to: „Kaip mes tokie numirsim?“

„Išvarytieji“ nėra romanas, tai – apsakymai apie tuos, kuriuos mes išvarėm iš savo tarpo: senus, mažus, ligotus, apie tuos, kuriems reikia mūsų užuojautos, gailesčio, mielaširdystės. Net žodį „mielaširdystė“ esam išmetę iš savo žodyno kaip pasenusį ir nevartotiną. Nėra reikalo apie tai kalbėti. Kol išeis kiti „Varpai“, knyga jau ir pati bus pasirodžiusi knygynuose.

Nežinau nieko gražesnio už žemaitišką šneką. O kai rašytojo žemaičio kūriniuose dar ir gausu tos šnektos intonacijų, ryškių žemaitiškų charakterių, kolorito, senosios kultūros atspindžių, tarsi suvisam persikeli ten, kur vedžioja rašytojo plunksna. Kaip toli siekia Jūsų protėvių žemaitiškos šaknys? Kas patys artimiausi ir kodėl?

Ne pats pasirenki, kur gimsi, koks gimsi, kokia kalba kalbėsi. Man išpuolė gerai: gimiau Žemaitijoj, gyvenau Žemaitijoj, pirmuosius žodžius ištariau žemaitiškai. Taip ir dabar tebetariu. Tik tas laikas, kai augau, - neduok, Dieve, niekam! Pats pokaris.

Kur siekia mano žemaitiškos šaknys, - galas jas žino. Žinau, kad giliai, o kiek to gilumo, kaip užmatysi? Tas faktas, kad trečioji Jogailos žmona buvo Granauskienė, dar neįrodo, kad viena mano šaknis yra iki pat ten nutįsusi. Žiūrėk, žmogau, koks tu pats esi, o ne kas tau ten užpakaly velkasi. Priekiu didžiuokis, ne užpakaliu. Priekis – tai tavo darbai ir tavo vaikai. Jais gal ir gali didžiuotis, o daugiau kuo?

Atkūrus Nepriklausomybę, vienu metu vos ne kas trečiam pavažiavo stogas. Visi panoro būti bajorais, visi puolė ieškoti bajorystės dokumentų, tartum būti laisvu lietuviu tėra nieko vertas dalykas. Koks nors vakarykštis komunistėlis, kurio tėvas vežė savo kaimyną į Sibirą, dabar per naktį nemigo, pastatęs akis į palubę: „O gal ir aš esu koks nors grafas?“ Grafai stribais nebuvo.

Žiūrėjau į tai šypsodamasis, paskui ėmė darytis pikta. Tapatybės ieškojimas nėra blogai, bet kodėl žmonės amžinai ieško kur nepadėję?
Algimantas Čekuolis tada buvo „Gimtojo krašto“ redaktorius. Vieną dieną išgirdau ragelyje jo balsą:

- Ar negalėtumėt parašyti straipsnelį, kaip dabar Lietuvoje jaučiasi tautinės mažumos?

- Kokios mažumos?

- Naaa... čigonai.

Pajutau, kad man kraujas pradėjo plūsti į galvą, anksčiau neplūsdavo. Žinojau, kad po Vilnių sklando gandai, jog esu čigonas. Tegu sklando, taip įdomiau. Tokiais atvejais nutaisydavau veidą, kokį dažnai nutaiso mūsų užsienio reikalų ministerija: „Šito fakto negalime nei patvirtinti, nei paneigti...“

- Gerbiamas redaktoriau, ar negalėtumėt pusę minutės pasiklausyti, kaip ragelyje bilda?

Čekuolis sąžiningai klausėsi.

- Ar nieko negirdėjot?

- Ne. O kas bilda?

- Tai mano protėvių žemaičių kaulai pradėjo vartytis karstuose po jūsų klausimo.

Čekuolis taip sumišo, kad padėjo ragelį neatsiprašęs. O daugiau nesusipratimų dėl savo tapatybės neturėjau. Dėl jos niekada ir nesuku sau galvos. Gimiau žemaitis, esu žemaitis, mirsiu žemaitis.

Kartais man net gaila žmonių, gimusių ne tarmėje, jos nebeturinčių ir nebeturėsiančių. Gaila ne dėl to, kad nebeturi, o kad nebepasigenda. Kad nebesupranta kalbos vertės ir reikšmės. Kaip gali nesuprasti, kas yra vanduo žuviai, kas – oras paukščiui? Tai ką tada supranta? O juk bus iš jų tarpo ir knygas rašančių, ir jas skaitančių. Bus ir giriančių, tiktai gal nebebus verkiančių... Žmogau, kodėl tu neužguli krūtine Didžiojo Lietuvių Kalbos Žodyno? Kodėl nekiši ten nosies, kodėl nesi jo perskaitęs bent trejetą kartų, o ruošies rašyti? Kokia kalba, kokia savo puskalbe? Gal bent suprastum, kad lietuvių tauta nieko vertingesnio ir prakilnesnio nėra sukūrusi? Pati išnyks, o JIS liks dunksoti. Neturi tu tos tarmės – ir neturėk, iš kur dabar bepaimsi, bet nors rašyti stenkis taip, kad kitiems nebūtų už tave gėda. Jonas Strielkūnas sakė: „... kaip kalba gimtoji – tau tik vienąsyk“. Nė viena kita kalba nebus tau gimtoji, ir tu jai nebūsi gimtasis. Kažkur patvory rastas ir iš gailesčio priglaustas. Toks ir rašytojas.

Nors ne sykį viešai prakalbot apie senatvę ir gana nejaukiais žodžiais, už jų neabejotinai girdžiu kitką: „Esu toks pat jaunas, kaip ir prieš daugelį metų.“ Neklystu? Juk ir Jūsų tekstai tebėra jaunatviški, tik išminties juose daugiau nei pirmose knygose.

Senatvė yra senatvė, nieko čia nepasijauninsi. Daugiau supranti, bet mažiau gali. Pradedi branginti laiką, - ne tą, kuris praėjo, o tą, kuris dar liko. Pastenėdamas, padejuodamas eini ir sėdiesi prie rašomojo stalo. Anksčiau, taip prastai jausdamasis, nė už ką neprisiverstum dirbti, o dabar priverčia vien mintis, kad rytoj tau irgi nebus geriau ir nieko nepaklausi, kiek tų „rytojų“ dar liko. Bemokąs būti disciplinuotas, kad oi. O dėl tos išminties... Poetas Vidas Marcinkevičius sakydavo: „Nemanyk, kad tu vienas durnas, kitas galbūt irgi“.

Kokio savo sprendimo nebepakartotumėt ir kodėl? O kokį pakartotumėt, nors jis ir ilgam buvo apkartinęs gyvenimą?

Nė vieno savo sprendimo nepakartosi, nes gyvenimas nepakartoja situacijų. Dukart nieko niekada. O dėl neteisingų sprendimų... Neduok, Dieve, visada elgtis teisingai! Į ką pavirstų žmogaus gyvenimas? Nebereikėtų nei Dievo, nei sąžinės, žlugtų ir mokslas, ir menas, nes tik ant klaidų jie laikosi, kaip ir visa žmonių kultūra, teisingiau – visada ant to vieno: kad nebebūtų taip, kaip buvo. Gal ir ne taip gerai, kaip norėtųsi, bet vis dėlto kitaip. Baisiausias žmogus tai tas, kuris manosi niekada neklystąs.

Toli gražu ne kiekvienas kūrėjas turi tiek draugų, kaip Jūs. Ar vis dėlto yra tekę patirti ir išdavystės bjaurastį?

Iš kur jūs man traukiat tuos draugus? Niekada aš jų daug neturėjau, juk sakiau, kad ir tie patys išmirė. Mėnesiais ir metais sėdžiu savo kambary vienas, net saulės šviesos nematydamas, - kaip ir su kuo aš draugausiu? Vos ne kasdien per internetą sužinau, kad ir seni pažįstami jau baigia išmirti, ir negaliu suprasti, į kokius papeklius jie taip skuba. Matyt, pokario vaikai negyvybingi, neilgaamžiai, negalì iš jų perdaug norėti. Pagyveno, pabuvo, padarė kas ką galėjo, o dabar išeina, tyliai už savęs užverdami duris.

Būtum Kristus, turėtum ir savo Judą, o dabar – kokios ten išdavystės? Niekšybėlės, ir tiek. Juk niekas nevadina Judu žmogaus, kuris, surinkęs iš visų paskutinius pinigus, išėjo parnešti vyno – ir negrįžo. Čia tiek ir tėra to „judaizmo“. Mėgstam labai sureikšminti savo gyvenimus – sureikšminam ir išdavystes. Paprasčiau pamiršti. Kerštingam atrodo, kad kerštas jį puošia, iš šono pasižiūrėjus – ne.

Retas, ko gero, išskirtinis atvejis – praėjus 23 metams po knygos išleidimo, „Gyvenimas po klevu“ tapo daugiausia kartų skaitytojams išduota lietuvių autoriaus grožinės literatūros knyga. Turbūt nujaučiate, o gal ir žinote, kodėl?

Man pačiam neatrodo, kad „Gyvenimas po klevu“ yra geriausias mano parašymas. Per daug jau tiesmukas, publicistiškas. Tačiau tada, matyt, tokio reikėjo, nors pats, kai rašiau, nė nežinojau, kokio reikia. Ir dabar nežinau. Kai sužinosiu – neberašysiu.

Malonu, žinoma, kad tavo knygos skaitytojai dažniausiai prašo bibliotekose, bet, kai pagalvoji, nieko čia ir malonaus. Mokytojai liepia – mokinukai ją ir skaito. Nemanau, kad dabartiniams mokinukams buvusios kolchozinės santvarkos juodas vargas labai rūpi. Ačiū Dievui, jiems tai jau tolima istorija. Neseniai viena mergaičiukė savo pasakojimą televizijoje pradėjo taip:

- Tai buvo labai labai seniai, gal net prieš dvidešimt metų...

Ar jie bent iš tolo supranta, apie ką ten tame „Kleve“ rašoma? Juk ir mes patys dažnai nebesuvokiam, kaip toli nuo anų laikų jau esam nugyvenę! Atsigręžus dar matosi, dažnam ne pro šalį būtų dažniau tai daryti, juk net rimtoj spaudoj gali dar rasti pasvarstymų, kas geriau: tvarka be dešros ar dešra be tvarkos?

Kažkur teko skaityti, o gal girdėti apie Jūsų mokytojus. Retas buvęs mokinys taip prisimena savo svarbiausius vaikystės palydovus.

Atmintyje išliko įspūdis, kad tolimame Žemaitijos pakraštyje būta tokio lygio autoritetų, kokių ne visuose universitetuose rasi...

Aš turėjau gerus Mokytojus. Niekam jų neatiduosiu, nešiuos su savim į kapą.

Visi, kas tik Lietuvoje pateko į valdžią per peilį ar pinigą, pirmiausiai puolė daryti reformų. Nesvarbu kokių, nesvarbu kurioj srity. „Reformatoriams“ atrodo, kad yra protingesni už tuos, kurie iki jų kažką jau buvo sukūrę. Sulaužyti, sugriauti, o paskui žiūrėsim!.. Turėjom šviesų, smalsų, siekiantį mokslo jaunimą, dabar turim pusmokslį, pusraštį ir siekiantį tik diplomų. Viešpatie, ką jie gali pridaryti, kai patys ateis į valdžią?!. Kruvinom ašarom verks tauta, žiūrėdama į jų „didžius darbus“.

Kol tauta turi savo Mokytojus, ji vis dar tauta. Kai nebe, - tik kažkur varomų gyvulių banda. Bandai juk nesvarbu, kur ją varo, svarbiau, kad ten duotų paėsti.

Ruošiam edukologus. Kas tai per daiktas – niekas nežino. Bet niekam ir nerūpi. Dažniausiai tai naivios mergelės, „genderistės“, kurios, atlikdamos praktiką vaikų darželiuose, berniukams liepia šlapintis atsitūpus, kad nebūtų pažeista lyčių lygybė. Jos mokys tautą. Atsitūpusios?..

Granauskiškas humoras, komiškos, net absurdiškos situacijos – tai, kas lydi ne vieną Jūsų kūrinį. Turbūt nesuklysiu pagalvojęs, kad ir gyvenime esate ne iš šventųjų giminės? O kokį Jus pažįsta namiškiai?

Šiauliuose, matyt, irgi nėra šventųjų, kad klausinėjat, ar kartais aš nesu iš jų tarpo? Nesu. Nebuvau. Giminėj taip pat nebuvo.
Namiškiai yra mane matę tokį pat, kaip ir jus: ir susivėlusį, ir nesipraususį, ir patenkintu veidu išeinantį iš tualeto... O dėl humoro...

Kažkada seniai „Moksle ir gyvenime“ mačiau tokią karikatūrą: stovi trys invalidai. Vienas be kojos, antras be rankos, trečiam ant krūtinės lentelė: „Neturiu humoro jausmo“...

Apie lietuviško žodžio grožį ir galią esate išsitaręs ne viena proga. Taipogi, kad ir Jūsų  dvasia – kalboje. Todėl labai suprantu, kodėl kartu su tokiom asmenybėm, kaip Zigmas Zinkevičius, Jonas Mikelinskas ir kiti, pasirašėt viešą kvietimą Lietuvos piliečiams, kviesdami į mitingą už lietuvių kalbos ir valstybės išlikimą. Kokį tos iniciatyvos tęsinį įsivaizduojate?

Nepakilsim už kalbą – liksim klūpėti, nes kalboje gyvena tautos išdidumas. Kiekvienas šuo, prabėgdamas pro šalį, galės stabtelti ties mumis ir pakelti koją.

Labai bijau, kad prasidėjęs judėjimas už kalbą nevirstų vajumi. Visi vajai Lietuvoje užgeso, nepalikdami pėdsakų. Dieve, neleisk, kad ir dabar taip atsitiktų. Apsaugok, kad netaptume liokajais, kuriems gražiausia kalba – šeimininko...

Nors ir negražu kaišioti nosį į svetimą virtuvę, vis dėlto norėtųsi sužinoti jos (kūrybinės virtuvės, žinoma) vieną kitą paslaptį. Kaip atsiranda tie tiek daug dėmesio sulaukiantys rankraščiai? Ar juodraštis labai skiriasi nuo švarraščio? Kažkodėl galvoju, kad Granauskas niekada nepasakytų taip, kaip mėgsta kartoti vienas gana žymus prozininkas – ką užrašiau, jau neišbrauksiu.

Nežinau, ar labai jau tikslu rašytojo darbą lyginti su kulinaro. Madų dizainerio juk nelyginat su vėdarų kriaučiumi? Net į galvą neateina?
Kiekvienoj virtuvėj būna lupenų. Kuo prastesnė virėja, tuo jų daugiau. Stengiuos negadinti produktų, kad skalsiau būtų. Tik labai nemėgstu pašildyto maisto. Nesinaudoju jokiom šiuolaikinėm technologijom. Iš mikrobangės išimto valgio nė prie burnos nekelčiau, nebent bado šmėkla stovėtų už nugaros. O rankraštis ir atrodo kaip rankraštis: ir išbraukta, ir įterpta, ir paraštėj prirašyta, bet įskaityti galima. Baisių kankinimosi pėdsakų nesimato. Kai nežinau, ką rašyti, neinu nė prie stalo. Todėl ir nėra nei juodraščio, nei švaraščio, yra rankraštis, ir tiek. Rašant daug maloniau išbraukti negu įterpti. Plepalai nėra literatūros papuošalas. Mokėčiau – suspausčiau sakinį į žodį, žodį – į skiemenį. Vienai Juknaitei kartais taip pasiseka. Bet ne visuomet, ir tai šiek tiek paguodžia.

Esate išsitaręs, jog nežinote, kas yra kūryba. O vis dėlto?

Iš tikrųjų nežinau. Net dukart paklaustas nežinau. Gyvenu rašydamas, rašau gyvendamas, - kaip dar kitaip galėčiau? Kitas sako: kūryba yra mano saviraiškos būdas. Saviraiškos ar savitraiškos? Rašau žmonėms apie žmones, kaip kitaip?

O koks Jūsų požiūris į literatūrines madas?

Stoviu prie lango, žiūriu į skverą. Dabar madinga vaikščioti su dviem lazdom. Esu tikras, kad po dvejų metų bus madinga vaikščioti su trim. Trečiąją reikės neštis įsikandus į dantis.

Šiais laikais vis retesni vieši pasvarstymai apie moralinius principus, kilnius tikslus, įsitikinimus, kurių nė už ką neišduosi. Todėl Jūsų „Šventųjų gyvenimai“, „Šunys danguje“, „Trys vienatvės“ (ir ne tik) turėtų daug ką priversti susimąstyti, pergalvoti. Visa bėda, kad tie, kurie pirmiausiai privalėtų tas knygas atsiversti, jų, ko gero, nepastebėjo, nes skaito (jei išvis skaito) ne tokias knygas. Keisti dalykai dedasi ir gimnazijose, mokyklose; toks dėmesys, koks pastaraisiais metais skiriamas literatūros pamokoms, nieko doro neatneš. Kas ir ką, Jūsų nuomone, turėtų pakeisti, kad netaptume abejingų savo kraštui, jos žmonių sukurtiems lobiams, papročiams, istorijai, savo artimui tauta?

Visuomenėje, kurioje prioritetų prioritetas yra ne Darbas, o Uždarbis, kalbėti apie tokius dalykus beprasmiška. Jau didžiosios dalies žmonių sąmonėje žodis „kultūringas“ nebesiejamas su „protingas“, „vertingas“, „garbingas“, juolab su „turtingas“. Kultūringas – tai gerokai trenktas akiniuotas žmogelis, vis dar vaikštantis į knygyną ir teatrą, o pats neturintis net išmaniojo telefono. Jo statusas šiek tiek aukštesnis už pašalpą gaunančio bedarbio, bet daug žemesnis už ekrane besistaipančios mergos, teturinčios vien vaginą. Kultūra prasideda nuo požiūrio į kultūrą. Kai valstybės galva pareiškia, jog „kultūra turi išsilaikyti pati“, valstybės pusgalviai puola remti kičo, ištaškydami savo fejerverkams ir „projektams“ dešimtis milijonų litų, gerai žinodami, jog už tai nė vienas nesės į kalėjimą. Kičas užtvindė Lietuvą, jau visiems semia burnas, jau greitai niekas kultūrai apginti nebegalės praverti lūpų pats neuždusęs. O ką gali rašytojas? Tylėdamas rašyti savo knygą, kurios nebus Lietuvos bibliotekose. Ten sėdinti moterėlė vietoj jos užsakys trejetą verstinių meilės romanų, - niekam nerūpi, kaip ir už ką bibliotekos apsirūpina knygomis. Be to, jas pačias reikia „optimizuoti“, kas išvertus į lietuvių kalbą reiškia – išnaikinti. Aną rytą kaip įsijungiau radiją – taip ir išsižiojau iš nuostabos: Kultūros ministerija ginčijasi su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, skirti ar neskirti Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatams valstybės pensiją senatvėj. Tai kam tada ją duoti, jei ne žymiausiems tautos žmonėms, savo kūriniais garsinusiems ir tebegarsinantiems Lietuvą? Kiek tokių žmonių tėra? Daug mažiau nei buvusių ir esamų seimūnų, ministrų, pusministrių, teisėjų, prokurorų ir t. t., ir t. t. Tie gaus, nors niekam neaišku už ką. Bet labiausiai stebina kitkas: kaip tokia mintis apskritai gali ateiti į galvą? Kam atėjo pirmajam? Būtų gerai parodyti jį stambiu planu per televiziją, tada kiekvienas galėtų matyti, ar glotnus ir gerai išmasažuotas jo veidas, ar blizga žandai nuo pasiektos gerovės ir savim pasitenkinimo. Savo paskutinę knygą jis skaitė devintoje klasėje, tik dabar neprisimena kokią. Bet jis sprendžia, kas yra kultūra ir kokie žmonės jai yra nusipelnę.

Rinkdama į valdžią kaskart vis tamsesnius ir bukesnius, visuomenė parodo, koks yra jos pačios kultūros lygis. Verslą galima pakelti per trejis, per penkeris metus, kultūros, deja, ne. Todėl, kad kultūra – ne verslas, nors pas mus daug kam taip atrodo, ypač aukščiau sėdintiems. Galima sudaryti palankesnes sąlygas kultūrai, galima ją remti ir skatinti, bet niekam jos nepasisekė nei „pagerinti“, nei ką nors joje „optimizuoti“. Tam reikia dešimtmečių, reikia, kad keistųsi kartos. O iš kur mums paimti tokią valdžią, kuri būtų ne tik išmintinga, bet ir kantri? Pas mus į valdžią ateinama ketveriems metams, po to ateina kiti – ir vėl viskas prasideda iš naujo: vėl „reformuoti“, vėl „nusistatyti prioritetus“, nusižymėti kitas gaires... O į kurią pusę? Tai niekam nerūpi, svarbu, kad tuos ketveris metus valdžia triūsia, jas žymėdama. Visa Lietuva prismaigstyta tų „gairių“, nebėra kur kojos pastatyti. Mūsų vaikai, dvylika metų mokyti gimtosios kalbos, nesugeba parašyti diktanto be trisdešimties klaidų!.. To Lietuvoje dar nėra buvę. Per tiek laiko karvę galima išmokyti lipti į medį. Bet ne Lietuvoje. Karvės visur tokios pat, tik mokytojai ne tie. Kas atidavė liberalams švietimo sistemą? Ar ne didysis Skaičių Rodytojas? Į kiekvieną valstybę krizės ateina ir išeina, bet kai ateina į valdančias galvas, - pasilieka jose amžinai.
Jūs klausiat kaip Leninas: ką daryti? Atsakau kaip Granauskas: nežinau. Revoliucijos kėlėjai niekur kultūros nepakėlė. Ir kas tą revoliuciją kels? Nebėra kam.

Ir tai yra didžiausias valdžios pasiekimas.

                                                                                                                               2013

*

Nebėra Romualdo Granausko.

Netikėtai sau pačiam atrandu, kad žodžio didmeistrio rašyti laiškai trumpiausi pasaulyje. Žinoma, gal ir dėl to, jog jie elektroniniai, tačiau vis dėlto...

Štai vienas jų: į prašymą tapti „Varpų“ autoriumi kitą dieną rašytojas atsako: „Gerai“. Priminus, kad reikia nuotraukos mūsų pasikalbėjimui iliustruoti, parašė: „Nuotraukų neturiu. Nemanau, kad jų reikia“. Na, o kai paklausiau, ar mudviejų dialogo kaimynystėje atsiras kad ir nedidelis prozos tekstas, sužinojau: „Kad neturiu“. „Varpus“ atiduodant spaustuvėn ir dar sykį pasiteiravus, ar tikrai nebėra vilčių to teksto sulaukti, kartu su kalėdiniais sveikinimais („Ir jums to paties“) atėjo dar vienas telegrafiškas atsakymas: „Manau, kad ne“.

Nebėra Romualdo Granausko. Jau kelintąsyk šiandien atsiverčiu vieną, antrą, trečią jo knygą, tačiau negaliu perskaityti nė vieno teksto. Žinau, kad geresnių už juos nebėra kam parašyti, bent kol kas, tačiau tokią dieną jie nesiskaito.

Prieš akis tik autografas ant „Kai reikės nebebūti“: Gerbiamajam Leonui, taip gražiai skambinančiam „Varpais“, - pagarbiai – R. Granauskas 2013. 08. 15. Na ir dar Valentinas Sventickas, savo pasisakymą pristatant pavasarį naujausią „Varpų“ numerį, pradėjęs citata iš almanache spausdinamo pasikalbėjimo su R. Granausku ir rašytojo linkėjimų „Varpams“, perduotų gegužės septintosios rytą Antakalnio ligoninėje: „Šiuos Romualdo Granausko svarstymus apie kultūrą apskritai noriu pateikti kaip metonimiją, vienaip ar kitaip liečiančią ir „Varpus“. Jie išgyvena visa tai, ką čia Granauskas yra pasakęs“.

   2014 m. spalio 28 d.