Ant didžiųjų kūrybos svarstyklių

Vladas Kalvaitis „Varpuose“ debiutavo devyniasdešimtaisiais. Tuomet jis garsėjo epigramomis. Paskui ilgam iš akiračio dingo. Kol vieną dieną, praėjus porai dešimtmečių, pasigirdo: „Toks kūrinys negali būti atsitiktinumas“ (Viktoras Rudžianskas); „Knygos išskirtinis požymis – grožio žvaigždės blykstelėjimas“ (Solveiga Daugirdaitė); „Tokia turi būti žanro reikalavimų griežtai paisanti proza. Saikinga. Bet labai tikra ir taikli. Kalba gyva, sodri. Ją tiesiog laižyti ar kabinti šaukštais gali“ (Erika Drungytė); „Vakarų literatūros moksle ir kritikoje įprasta rašytojus skirti į „didžiuosius“ („major“) ir „mažesniuosius“ („minor“). Novelių romanas „Sustiprinto režimo barakas“ parašytas ne sostinėje, todėl, atrodytų, be didelių klausimų turėtų būti vadinamas „minor“. Tačiau šįkart nusiženkime taisyklei ir padėkime šį kūrinį ant „major“ kūrybos svarstyklių“ (Ramūnas Čičelis). Ir taip toliau, ir panašiai. Žodžiai, skirti nedideliam apsakymui „Grybai“, apsakymų rinkiniams „Volungė“ ir „Svečias iš Magadano“ ir, žinoma, didžiausio susidomėjimo sulaukusiai naujausiai knygai.
Tai – tik keli vertinimai, kurių susilaukė ne taip seniai beveik nežinomas literatas, be kita ko, įvertintas ir premija už geriausią naują romaną, išleistą per praėjusius metus. O tų premijų viena po kitos net kelios, ir visos prestižinės – Petro Cvirkos, Žemaitės, Liudo Dovydėno.

1. APIE IŠGYVENIMO GALIMYBĘ IR SNIEGO BALTUMĄ

Premijuotas, tituluotas, pripažintas kolega pajuokauja, kad jei kas ir pasikeitė, tai tikrai ne jis pats. Koks buvęs, toks ir likęs. Tačiau vos ne kasdien sužinąs apie save ką nors naujo.
Kai susitikdavome anais laikais, Vladas niekada nėra pasakojęs apie baisiąsias savo patirtis. Su juo pabendravus likdavo šilto žmogaus įspūdis; gal jo rašomos epigramos, o gal nuo veido nedingstanti šypsena kaltos, kad atrodė, jog tai žmogus, kuriam visada labai sekėsi. Ir sekasi.
Deja, buvo visiškai kitaip.
Žinoma, tie, kurie gyveno ar dirbo šalia, žinojo ir kitą Vl. Kalvaičio gyvenimo pusę. Tačiau net prasidėjus Atgimimui Vladas nekilo į tribūną, nenuėjo į mitingų priekį, išliko toks, koks buvo. Beveik nepastebimas, neišsiskiriantis ir vis dėlto nebijantis pasakyti tiesos žodį, tačiau jį ištariantis tik tuomet, kai būtinai reikia, kai akivaizdu, jog kitas to nepadarys.
Todėl nenuostabu, kad ir šiais laikais (pavyzdžiui, 2012-ųjų birželyje įteikiant L. Dovydėno premiją ir prisimenant vieno šio rašytojo personažo tvirtinimą apie tris diktatūros rūšis – aistros, pelno troškulio ir baimės) Vl. Kalvaitis pasakė žodžius, kuriuos, jam atrodė, reikia pasakyti:
- Visų blogiausia – pastaroji. Lietuviai, iškentę žiaurų penkių dešimtmečių baimės tarpsnį, ir dabar bijo sakyti tiesą.
O tiesą apie tai, ką pačiam teko išgyventi, ryžosi papasakoti tik sulaukęs senatvės. Žinoma, jei ne Atgimimas, ji viešai taip ir nebūtų pasakyta, t. y. užrašyta.
Užrašymui prireikė dar poros dešimtmečių.
Praėjus pusšimčiui metų, kai viskas, rodės, tūkstančius kartų iš naujo išgyventa, buvo įvilkta į meninį rūbą tai, kas svarbiausia. Talentingai įvilkta. Ir dabar belieka konstatuoti, jog tai – kūryba, kurią galima lyginti nebent su Balio Sruogos „Dievų mišku“, Aleksandro Solženicyno kūryba ar Nobelio premijos laureatės Hertos Mueller romanu „Amo sūpuoklės“.
Pirmųjų dviejų kūrėjų patirtis panaši ir nepanaši. B. Sruoga turėjo galimybę fašistiniame lageryje net pjesę režisuoti, o A. Solženicynas, nors ir už sovietinio konclagerio grotų, darbavosi bibliotekoje. Na, o romano, kuris, žinoma, galėjo atsirasti tik po patirčių Intoje, autoriui likimas atseikėjo gerokai baisesnę dalią. Vl. Kalvaičio kūrinys daug kuo naujas ir originalus, kaip ir jame pavaizduoto pagrindinio herojaus tipas, jis, ko gero, artimesnis H. Mueller romanui.

*
Savo darbo kambarį Vl. Kalvaitis pusiau juokais vadina palata. Gal todėl, kad, susilaužius koją, teko paaukštinti kėdę prie rašomojo stalo, patobulinti lovą. O gal ir dėl to, kad ilgokai nebuvo galimybių peržengti tos patalpos slenksčio. Tačiau kitkas čia jau daug metų nesikeičia. Nebent ant knygų spintos pritvirtinti lapeliai su iš žodynų išrašytais žodžiais, su kuriais dar reikia susigyventi, tarsi su nepažįstamais ar mažai pažįstamais žmonėmis, kurie neabejotinai verti dėmesio.
Ačiū Dievui, dabar, nors ir su lazda, jau gali ne tik slenkstį peržengti, bet ir nužingsniuoti iki sodo galo, kur seniai žmogų praaugo jo sodinti medžiai – dvi eglės, trys pušys, trys beržai ir šermukšnis. Ir kur jo padirbdinti varteliai, vedantys į Varlynę – kažkada neišbrendamą pelkę, o dabar žvejų mėgstamą pakrantę. O jei kilstelsi akis aukštėliau, ir Bridvaišio ežeras čia pat. Būtinai ką nors primena ir sodo viduryje taip pat jo rankomis sukurtas Uošvės liežuvis – akmeninis sostas, kurį labai mėgdavo dabar jau amžinatilsį žmonos mama, ypatingo gerumo žmogus. O šviesios atminties Leonora – pirmoji ir vienintelė meilė – kiekvienoje, net menkiausioje smulkmenoje. Viskas čia kurta ir sukurta drauge su ja, palikusia Vladą šioje ašarų pakalnėje pačiu negeriausiu laiku, tada, kai jau nesibaiminant Lietuvoje vėl buvo keliamos trispalvės.

*
Šiandien gera proga išgirsti ne tik tai, kas apaugo literatūrine išmone, bet ir kas liko šalia, kas gal atrodė ne taip svarbu, bet ir neabejotinai turėjo įtakos.
Ne kiekvienas, turintis Dievo dovaną talentingai užrašyti, sugeba ir įdomiai pasakoti. Nors Kalvaitis ir ne Baltušis, toli gražu ne, jo atsivėrimai žodžiu nepabosta. Iš kur tai, nesunku suvokti, išgirdus keletą prisiminimų apie tėvą: tris keturias valandas galėjo būtus ir nebūtus dalykus pasakoti, ir niekam nenusibosdavo, vyrai vis ragindavo tęsti. Buvo tikras patarlių, priežodžių lobynas.
Kai buvo vos keturiolikos, Draumėnų kaime, kuris netoli Rozalimo ir kurio jau nebėra, nuo choleros išmirė visi vyrai, liko tik jis, būsimojo rašytojo tėvas, ir vienas senelis. Jiems teko padirbti devynis karstus, nuvežti mirusius iki kalnelio ir suguldyti į duobes.
Štai tokiomis nelemtomis aplinkybėmis Kalvaičiai atsidūrė Radviliškyje. Čia Stasys Kalvaitis tapo staliumi, paskui batsiuviu, pastarojo amato išmokęs pas žinomiausią miestelio batsiuvį Daunorą. O beveik visus amatus įvaldžiusį jaunuolį geri žmonės įtaisė į prestižinę tais laikais vietą – geležinkelio depą. Vagonų remontininku. Visa bėda, kad, prasidėjus okupacijoms, tas prestižas sujaukė visą likusį gyvenimą.
- Kai atėjo vokiečiai, trisdešimčiai vyrų išdavė šautuvus, skirtus neva saugoti depą, vagonų ir garvežių remonto dirbtuves. Bet saugoti, pasirodo, nereikėjo. Po trijų dienų tuos šautuvus surinko, o sugrįžę bolševikai už juos visus pasodino. Ir teisė ne bet kas, o tribunolas, atseikėjęs po vienodą gabaliuką – dešimt metų lagerio ir penkerius tremties... Tai va, nuo keturiasdešimt ketvirtųjų tėvo mes jau neturėjom, - toks įspūdis, kad ir šiandien, tai prisimindamas, Vl. Kalvaitis jaudinasi. Kas tie bolševikai, Kalvaičiai jau buvo spėję pajusti keturiasdešimtųjų birželyje, kai, susodinę į gyvulinius vagonus, išvežė į Rusijos platybes visus gimines, tarp jų ir ypatingo grožio tėvelio seseris.
Anksti išsiskyrė sūnaus ir tėvo keliai, tačiau S. Kalvaitis – buvęs šaulys, jaunalietuvis, tautininkas, norėjęs matyti Lietuvą be fašistų ir bolševikų, suspėjo Vladą išmokyti daugelio praktiškų dalykų. Nors būsimasis rašytojas ir nejautė potraukių amatams, dabar gali svečiui lyg tarp kitko pasakyti, kad namas Tytuvėnuose, nuošalioje Rūtų gatvelėje jo paties rankomis pastatytas. Na, o ypač juose išsiskiria laiptai, vedantys į salkas, tai – lyg patvirtinimas, kad ir sūnus turėjo nemažų gabumų stalystei. O tėvo talentą primena tremtyje sukurti originalūs baldai ir, žinoma, šeimos relikvijoms skirta dėžutė su Vyčiu ir Gedimino stulpais, padovanota anūkei.
Batsiuvyste Vladas neužsikrėtė net tada, kai vokiečių karininkams ir puskarininkiams, stovėjusiems Radviliškio kareivinėse, siuvo aulinius. Tačiau buvo įtrauktas į uždraustą veiklą. Du kartus per savaitę tėvas važiuodavo į Šiaulius parsivežti odos, o antrame lagamino dugne slėpdavo proklamacijas. (Nelabai ir rizikavo, nes pagal Arbeitsamte išduotą leidimą ne kiekvienas turėjo teisę jį tikrinti.) O sugrįžęs porą paketų įduodavo sūnui, kuris juos privalėdavo atsargiai palikti nurodytose vietose. Vieną jų – jau nebedirbančioje sankasoje, sename iešme pakeliui į Linkaičius, kitą – liepos šovoje, už rusų kapinių. Kad kam nors nesukeltų įtarimų, būtinai su savimi privalėdavo pasiimti meškerę ir kurį laiką Paberžėje pažuvauti.
Taip nejučia paauglys įsijungė į kovą prieš okupantus. Prieš tuos pačius, kuriems tėvas siuvo liuksusinius aulinius.
Ar žinojo tų proklamacijų turinį? Paketai visada būdavo užklijuoti, o Vladas augintas taip, kad net mintis tokia nekilusi – imti ir atplėšti. Tačiau kartą žingeidumas buvo patenkintas nenusikaltus jam. Uždengiant dangtelį senajame iešme, ėmė ir išslydo iš atplyšusio pakelio popieriaus lapelis. Kaip tokia proga nepasinaudosi. Žinoma, perskaitė, o kadangi tai buvo grožinė kūryba, po liepa prigulęs ir atmintinai išmoko. Tai buvo Adolfo Žitkevičiaus eilėraštis, kurio ir dabar nepamiršo.
- Dvi švilpynės –  vienas tonas...
- Nepasitikėjo tėvas ar apsaugot norėdamas užklijuodavo?
- Pasitikėjo, bet... O gal kas kitas praims, pamatys? Geriau vaikui nežinot. Aš irgi tos nuomonės. Mokiausi konspiracijų iš tėvo: jei ką žinai, žinok vienas.

*
Tačiau Vl. Kalvaičio byloje nėra nė žodžio apie pogrindinės spaudos platinimą, nes per tardymą apie tai jis nepasisakė. (Kažkas yra pajuokavęs: gal bolševikai būtų buvę gailestingesni – visgi tai buvo nukreipta prieš vokiečius.) Suėmimo aplinkybės visai kitos: priklausymas gimnazijoje sukurtai Kęstučio junginio Trispalvės organizacijai.
Įstojo keturiasdešimt septintaisiais, sučiupo po metų. Areštavo visą grupę – trylika abiturientų. Išdavė vado pavaduotojas. Tie, kurie buvo „šnekesni“, gavo po dešimt, kai kurie po aštuonerius ar septynerius metus, Vladui atseikėjo tik penkerius. Gal ir todėl, kad tvirtino, jog nieko, išskyrus priklausymą tai organizacijai, nespėjęs nuveikti, tik laikraštėlį leidęs ir platinęs...
Mintimis sugrįžęs į gimnazijos laikus, Vl. Kalvaitis susiranda savo bibliotekoje 1994 metais „Pradų“ leidyklos išleistą knygą „Lizdeikos vidurinės mokyklos istorija“. Atvertęs 92 puslapį, pasiūlo žvilgterti. Čia pažymėtos labiausiai nusipelniusių ketvirtos ir šeštos laidų gimnazistų pavardės, o penktos laidos tarsi ir nebūta. Taip, tai ta pati laida, kurią „susėmė“ enkavedistai.
Knyga išleista jau šiais laikais, todėl Vl. Kalvaičiui skaudus toks akibrokštas. Ne tik jam, visiems, kurie už Trispalvę paaukojo gražiausius jaunystės metus.
Tardė juos po vieną. Visus į vieną vietą surinko tik tuomet, kai vežė į Šiaulius. Berniukus ir mergaites – atskirai.
Pirmieji baisumai prasidėjo jau Šiaulių kalėjime. Savaitę laiko prastovėjo (!) nedidelėje kameroje kartu su trisdešimt penkiais iki tol niekada nematytais nelaimėliais. Nebuvo net kur nusišlapinti, viską prisiėjo daryti po savimi. Net laiko sąvoka pradingo.
Tuomet Vladui buvo aštuoniolika.
Paskui laukė kelionė į sovietinio saugumo būstinę Vilniuje, tardymas naktimis, o sudarius bylą, Lukiškės ir Leningrado persiunčiamasis kalėjimas. Iš čia buvo organizuojami ešelonai į Šiaurę. Kameroje, kur lūkuriavo paskyrimo, nebuvo nė vieno klasioko, juos atskyrė anksčiau. O kamerų čia buvo pakankamai: Leningradas aptarnavo visą SSSR.

*
Kelionė į Intą užtruko apie tris savaites. Susodino į vagonus per pačius šalčius. Paltai, striukės, kas ką turėjo, prišaldavo prie sienos. Tiesa, vagono vidury stovėjo buržuika, tačiau pasišildydavo tik tuomet, kai turėdavo anglių.
- Ir mus taip apspito utėlės, kad, pabraukus per sprandą, jų likdavo pilna sauja, - prisiminė Vladas. – Jei kūrenosi buržuika, jas numetus į ugnį, spirgesys girdėdavos.
Panašiai gabeno ir tremtinius, tačiau su jais, politkaliniais, elgėsi dar blogiau. Kada duodavo duonos, kada ne. Užtat kiekvieną rytą ir vakarą suskaičiuodavo: suvarę į kampą kaip avis, šaukdavo po vieną ir smogdavo per nugarą su specialiai tam skirtu mediniu instrumentu. Kai vienas bendrabylis patarė pasiruošti tokiai operacijai („Kai pajusi, jog tau kirs, truputėlį atpalaiduok raumenis, ne taip skaudės“), pasidarė kiek lengviau.
Pasiekė Intą prieš pat Kalėdas. Kūčių rytą prasidėjęs etapas truko apie aštuonias valandas. Pėsčiomis iki paskirstymo lagerio per dar nepatirtą šaltį: tądien buvo - 44° C. Dar reikėjo nueiti apie dešimt kilometrų. Į atsiliekančius šaudė.
O po roros savaičių laukė ypatingasis – trečiasis lageris su dar baisesnėmis patirtimis, nuo kurių, praėjus beveik penkeriems metams, išgelbėjo tik amnestija, paskelbta mirus didžiajam tautų vadui Stalinui.

*
- Ten buvo anglies šachtos, - pasakoja Vl. Kalvaitis. – Mūsų, trečiasis, lageris aptarnavo dvi – tryliktąją ir devintąją. Pastaroji buvo geresnė, ten – aukštas anglių sluoksnis, o tryliktojoj, kur tik aštuoniasdešimt centimetrų storio sluoksnis, žmonės dirbo gulėdami.
Kiekviename barake gyveno apie tris tūkstančius kalinių. Taip susiklostė, kad iš pradžių šalia Vlado tautiečių nebuvo. Su jais susipažino, patekęs į transporto skyrių, požeminę brigadą, kurioje darbavosi elektrovežių mašinistai, prikabinėtojai, kelio darbininkai. Požeminėj šachtos karalijoj susitiko ir su būsimu monsinjoru Kazimieru Vasiliausku. Ten dirbo dar du dvasininkai – kanauninkas Stasys Kiškis ir kunigas Jonas Žvinys.
- Mes, jauni žmonės, buvom monsinjoro grupėje, jis mums, berniokams, kurie negaudavo siuntinių, virdavo košę, - sako Vladas. – Virdavo su įkvėpimu, vis pajuokaudamas.
O paskui ir gultai buvo netoliese. Pusę metų ant viršutinių gultų dar ir šalia. Lageryje prestižinė vieta – gultai apačioje; kai K. Vasiliauskui, kaip šventam žmogui, jie buvo pasiūlyti, turėjo kasdienę progą susėsti ir pakalbėti šalia jo. Vos už praėjimo gulėjo dar vienas nemažai įtakos aplinkiniams turėjęs žmogus – universiteto trečiojo kurso studentas lituanistas, literatas Jonas Kudžma, būsimos poetės Dalios tėvas.
- Ten ir eilėraščius rašėm, - gan netikėtas prisiminimas. – O stipriausios literatės gyveno kaimyniniame, ketvirtajame, lageryje, - Vl. Kalvaitis tarsi atsitiktinai išskiria žodį gyveno, ir turbūt nereikia aiškinti, kodėl. Garsiausia lagerio poetė buvo Regina Preibytė, ji savo kūrinėlius perduodavo broliui. Tai padaryti būdavo ne taip paprasta, dažniausiai pavykdavo tik tuomet, kai tekdavo kartu dirbti, pavyzdžiui, nukasant lagerio teritorijoje sniegą. Eilėraščius skaitydavo visi. Vladui ir dabar atrodo, kad tai buvo nepaprastai geri eilėraščiai.
O kas ten buvo baisiausia?
- Baisu viskas buvo. Bet baisiausia – buras. Tai yra барак усиленного режима*. Baisiau negu karceris.
Taip, jei įsidėmėjote, vadinasi ir Vl. Kalvaičio romanas – „Sustiprinto režimo barakas“.
- O už ką ten patalpindavo?
- Už prasižengimus. Aštuoniasdešimt šešias paras ten prabuvau, - atsako Vladas.
Nelengva patikėti, kad tokio būdo žmogus, kaip jis taip nelemtai galėjo užkliūti.
Tuos trejetą mėnesių leido kartu su aštuoniasdešimčia nelaimėlių. Grotuoti langeliai uždaryti. Tavęs niekur neišleidžia. Jokių pasivaikščiojimų, bulvaras tik nuo vienos sienos iki kitos.
Ką teko iškentėti tuomet ir per likusius lagerio mėnesius, geriau už patį Vl. Kalvaitį niekas nepapasakos. Belieka atsiversti jau keliom premijom įvertintą romaną.

*
Kai amnestavo, peržegnotas K. Vasiliausko, mintimis jau buvo pakeliui į Lietuvą. Tačiau, nors pagal amnestiją teoriškai tapo neteistu, netrukus vėl buvo įgrūstas į vagoną ir išlaipintas tik Irkutsko srities Algatujaus gyvenvietėje. Nulėmė tai, kad tėvas vis dar sėdėjo kalėjime, o mama buvo tremtyje.
Ten, kaip ir kiti, Vladas dirbo pušų nusakintoju. Po metų, atostogaujant direktoriui, gera linkintis technorukas sukurpė leidimą išvykti į Tuluną – rajoninį centrą. Jaunas žmogus dirbo gerai, ir jo noras mokytis tam laikinai einančiam pareigas vadovui pasirodė svarbus.
Tiesa, jau Tulune niekaip nesugebėjo įrodyti, jog jis – buvęs abiturientas: iš Lietuvos atsiųstas pažymėjimas, jog iki suėmimo mokėsi aštuntoje gimnazijos klasėje, buvo suprastas kiek kitaip: „Turėsi baigt devintą ir dešimtą klases“. Taip Vl. Kalvaitis prarado dar porą metų.
Dirbo kroviku – pabėgius krovė į vagonus, mokėsi darbo jaunimo vidurinėje, užsitarnavo gerą vardą. O tada pradėjo daryti žygius, kad ir mamą ten perkeltų. Matyt, buvo tikrai pavyzdingas darbininkas, jei vieną dieną direktorius net į partiją stoti pasiūlė. „Tai kad aš tremtinys“, - atsakė labiau nei bet kada sutrikęs Vl. Kalvaitis. „Ir aš tremtinys“, - nemažiau netikėtas buvo vadovo paaiškinimas. Pasirodo, jo tėvai dar prie caro buvo išvežti iš Lietuvos.
Ne, į partiją Vladas, žinoma, nestojo. Iš pradžių, baigęs vidurinę, bandė stoti į geležinkelių transporto institutą, - geležinkeliečio sūnui nuo vaikystės depo dūmų kvapai buvo labai artimi, tačiau susikirto iš matematikos ir fizikos. O paskui metus atkakliai gilino rusų kalbos ir literatūros žinias. Susirinko iš tremtinių visus įmanomus žodynus, knygas, be to, pradėjo rašinėti į vietinę spaudą. Už rašinį gavo ketvertą, kiti buvo tik trejetukai, tačiau į Irkutsko universiteto rusų kalbos ir literatūros specialybės neakivaizdinį skyrių jį, darbininką, priėmė be apribojimų.

*
Jau porą dešimtmečių Vladui labiausiai trūksta Leonoros. Niekaip negali susitaikyti su mintimi, kad jos nebėra.
Su ja susijusi labai įdomi, beveik mistiška istorija. Pirmąsyk į Algatujaus gyvenvietę, kur gyveno mama, atėjo pėsčiomis. Ilgai teko eiti per taigą. Kaip šiandien pamena, buvo liepos vienuoliktoji. Priėjus gyvenvietę, atrodė, jog joje nėra nė gyvos dvasios. Išskyrus ožką, pririštą prie pušies, aplinkui nieko nesimatė. Prisėdo prie šulinio, galvodamas, jog visvien kas nors ateis pasisemti vandens. Ir ateina uzbekė. Vladas klausia: „Ar nežinot, kur čia gyvena Aleksandra Kalvaitis?“ Aleksandros nepažįstanti, o kurioje trobelėje Saša gyvena, parodė. Nuėjo, atsisėdo ant slenksčio ir laukia. Durys paremtos pagaliu, vadinasi, nieko nėra („Ten užraktų nebuvo, - beveik komunizmas. Pabandyk ką nors apvogt – kaulelių nesurinksi“). Po geros valandos pasirodo mergina, nešina kibiru. „Kas toks tamsta būsi? – klausia, mestelėjusi į jį akį. – Gal tas, kurio seniai laukiam?“ Prieš pusantro mėnesio rašydamas laišką, Vladas nežinojo, kad taip ilgai čia keliaus. O kai mergina, pakvietusi pas ją lukterti, išeidama pamelžti ožkyčių, paliko pavartyti albumą, nustėro paskutiniame puslapyje pamatęs nuotrauką su dar lageryje susapnuotu vaizdu. Tame sapne kažkokia senelė jam sakė: „Tai – būsimoji tavo žmona“. Kai mergina sugrįžo, nusiėmė skarelę, kai pasklido jos ypatingo grožio plaukai, abejonių neliko: Ji.

*
1966 metais grįžęs į Lietuvą, apsistojo Tytuvėnuose, kur prieš porą metų jau buvo apsigyvenę tėvai. Nors tremtis ir pasibaigė, gyvenimas ir toliau nebuvo labai gailestingas. Irkutsko universiteto diplomas pasirodė per menkas, norint gauti Lietuvoje rusų kalbos ir literatūros mokytojo darbą. Per pažįstamus pavyko įsidarbinti tik ten, kur nebuvo pageidaujančių – Veliučionyse, paauglių kolonijoje.
Nesibaidė Vladas šito darbo. Po pragarų, kuriuos teko patirti, tai buvo beveik sanatorija. Jaunieji nusikaltėliai kažkokiu būdu sužinojo, kad jų mokytojas – buvęs zekas,  ir tai nuteikė visai kitiems tarpusavio santykiams. Jie tokių prisibijojo, net savotiškai gerbė, o Vl. Kalvaičiui tai leido jų labui padaryti nemažai gero. Jei kam iš jūsų teko skaityti Antono Makarenkos „Pedagoginę poemą“, nesunkiai suprasite apie ką eina kalba. Ne vienas jų, po daugelio metų sutikęs savo mokytoją, pasakė: „Jei ne jūs, nieko gero iš mūsų nebūtų išėję“.
Vladui Veliučionyse sekėsi, jo darbu buvo patenkinti. Metus pragyvenus, ir žmona, baigusi Krasnojarsko medicinos instituto paskutinįjį kursą, sugrįžo į Lietuvą. Kol kas tik į nediduką kambarėlį. Šalia kolonijos statant trijų aukštų namą, buvo pažadėtas poros kambarių butas. Atrodė, prasideda naujas gyvenimas. Tačiau kaip tik tas butas ir tapo naujų bėdų priežastimi.
- Vienam partijos nariui nepatiko, kad buvusiems tremtiniams dalija butus, - liūdni Vl. Kalvaičio prisiminimai. – Jis parašė laišką į saugumo komitetą. Ir prasidėjo kvietimai atvykti tai į garsiuosius rūmus Vilniaus centre, tai į jų konspiracinį butą P. Cvirkos gatvėje. Daug ką siūlė, net darbą sostinėje, „Gintaro“ viešbutyje. Supratau – nebeišsisuksiu. Ir pasakiau: „Nieko nebus. Darykit ką norit, man iš jūsų nieko nereikia“.
Po savaitės etatą prarado žmona, dirbusi kaimyniniame Šumske, paskui neteko darbo ir vaikų darželyje. Vlado darbo krūvį sumažino iki minimumo – paliko tik auklėtojo pareigas, pamokų nebedavė. Eleonorai įsidarbinus Naujojoje Vilnioje, vėl tarsi vėrėsi naujos perspektyvos. Bet ir čia pasiekė viską matanti ir girdinti sovietinio saugumo ranka.
- Atsisakius jų malonių, sutvarkydavo greitai, - tai ne tik Vl. Kalvaičio, bet ir ne vieno bendrabylio patirtis.
Tada, šešiasdešimt devintaisiais, nieko kito neliko, kaip dar kartą pasukti į Tytuvėnus.

*
Pedagoginio darbo ir tąsyk negavo. Pavyko įsidarbinti durpyne, gamybos meistru.
Nors ir pas gerus žmones glaudėsi, su tėčiu nutarė: reikia statytis namą. Duobės, perdengimai, viskas, išskyrus mūro ir tinko darbus, Vlado rankomis padaryta.
Septynerius metus dirbo durpyne.
Tik po to atėjo laikas, kai pavyko įsidarbinti pagal specialybę. Priėmė Tytuvėnų žemės ūkio technikumo direktorius Ipolitas Kazlauskas. Tas doras žmogus dabar vienas geriausių Vl. Kalvaičio bičiulių.

*
Liūdnoji šios šeimos statistika: nuo okupacinės valdžios nukentėjusių daugiau nei jos nepaliestų. Nelengva net patikėti: 11 patyrė tremtį ir kalėjimus, lageryje atsėdėjo 16 metų, tremtyje išbuvo 84 metus. Uošvis nuteistas rusų tribunolo ir sušaudytas Tuskulėnuose; kapas nežinomas. Vlado brolis pokario sumaištyje dingo, jo likimas iki šiol nežinomas.
Vl. Kalvaitis – tolerantiškas žmogus, tačiau jo gyvenimo patirtis, artimųjų ir tautiečių sužaloti likimai neleidžia būti abejingu, kai išgirsta, jog visa tai reikia nurašyti istorijai, senačiai, kad reikia žiūrėti tik į ateitį.
Vladas pergyvena, kad aplink dar daug nesuvokiamo, sunkiai paaiškinamo. Ypač suskauda širdį, kai susitinka prieš miestelio turgavietę gyvenančią tytuvėniškę, net dešimt metų Intoje iškentėjusią. Maistui ji išleidžia 150 litų per mėnesį. Perka vištą, dalina ją į septynias dalis, sriubą verda. Dar perka tris litrus pieno, zacirkai. Turi dvi vištas ir nedidelį šiltnamiuką. Ne, ji nesiskundžia gyvenimu, ne toks žmogus. Tačiau su ja pabendravus, toks noras užeina kam nors iš tų, kurie kalti dėl tokios socialinės nelygybės, sugurinti nosį, jog... tik ašara nubyra.
Tada nejučia prisimena lagerį, kuriame buvo vos dvidešimt trys saulėtos dienos per metus ir baltas tik žemės dar nepasiekęs sniegas, ir kiek pašviesėja.

*
Kartais liūdna pasidaro, kad beveik nebėra sąsajų su gimtuoju Radviliškiu. Ne, gimtojo namo gyvenimo vėtros nenuvertė, tačiau priklauso jau svetimiems. Kai užeina noras pakvėpuoti tais skaniais, su niekuo nepalyginamais, tik geležinkelių miestui būdingais kvapais, atvažiuoja į Radviliškį, kad ir iš tolo paspokso į namo, kuriame surūkyta iš alksnio lapų padaryta pirmoji cigaretė, verandą. Liūdna, žinoma, bet buvo ir liko nepraktiškas iki senatvės, - kai dar buvo galimybė susigrąžinti tėvų namus, nepasirūpino.
Tokiom dienom būtinai susiranda ir bent vieną bendraklasį, kurių vos keli beliko.
Ar tremtys, lageriai pakeitė charakterį, būdo bruožus?
- Velniai žino, gal... – kažkaip neužtikrintai atsako Vladas. – Aš turbūt buvau ir esu tėvo kopija.
Tėvas, pasirodo, buvęs ne tik geras pasakotojas ir štukorius, bet ir vaidintojas. Tarpukaryje Radviliškyje buvo pastatyti Šaulių rūmai. Ten per šventes persikeldavo ir gimnazistų paruoštos programos, pastatyti spektakliai. Idėjinis vadas buvo Aleksas Puzanauskas, ir Šiaulių dramos teatre statęs spektaklius. Radvilišky surinktoje trupėje vaidino ir S. Kalvaitis, o vėliau ir gimnazistas sūnus. Vladas sako, jog jam labiausiai patikdavę užkulisiai, grimo kvapas. Ir dabar juos jaučiąs.
Tačiau dramaturgijoje debiutuoti nežadąs. „Nebeliks laiko“, - labai trumpas atsakymas.

2. SIELŲ, ĮŠĄLUSIŲ AMŽINO ĮŠALO ŽEMĖJE, IŠVADAVIMAS,
    arba
    VISKAS APIE KŪRYBĄ

Į Lietuvą Vl. Kalvaitis parsivežė apie porą šimtų epigramų. Visos jos parašytos rusų kalba, dauguma ten, Sibire, ir išspausdintos.
Buvo parašęs ir vieną kitą lyrinį eilėraštį, tačiau dabar tvirtina, jog jie tokie prasti, kad nėra ką apie juos ir kalbėti. Tebeturįs. Neseniai dar iš naujo perskaitęs.
- Jau tokius niekus rašiau. Dieve tu mano... – nelengva suprasti – tikrą teisybę sako ar kiek juokauja. Vladui tai kartais būdinga.
O satyrinių eilėraščių neišsižadąs. Jie pradėjo rastis kartu su lietuviškai rašomomis epigramomis. Ypač po to, kai į savo kompaniją priėmė šluotiečiai (jaunieji skaitytojai turbūt jau net negirdėję, jog buvo sovietmečiu toks visai neblogas satyros ir humoro žurnalas „Šluota“). Tada, kai susipažino su Pranu Raščium, Algimantu Pabijūnu, Gediminu Astrausku.
Debiutavo „Šluotoje“ 1966-ųjų gruodyje, tuoj po sugrįžimo iš Sibiro. Nusiuntė kelias epigramas Pr. Raščiui ir jas išspausdino. Didesniam pasitikėjimui nuteikė susitikimai su dviem pripažintais metrais. Vieno susirinkimo „Šluotoje“ metu buvo pakviestas paskaityti savo eilėraščių. „Iš tavęs bus satyrikas“, - pasakė ten dalyvavęs Antanas Jonynas. Maždaug tą patį pakartojo Teofilis Tilvytis.
Beveik porą dešimtmečių Vladas tobulino plunksną tik šitoje srityje. Tapo ganėtinai žinomu. Su bendraautoriais debiutavo dar sovietmečiu knygoje „Velnio tuzinas“ (1977). Žinomiausi kūrinėliai surinkti į knygas jau atkūrus Nepriklausomybę, tai – „Kolega įsiūlė“ (1997), „(Ne)nusipelnęs“ (2002), „Skuduriniai žmogeliukai“ (2004). Rašant epigramas svarbiausia buvo ir liko bendražmogiški dalykai. Be satyrinių miniatiūrų ir epigramų, humoristinių eilėraščių išleido ir lyrinių eilėraščių knygą „Prieblandos varnos“ (2002).
Dabar nė pats negali paaiškinti, kodėl pradėjo rašyti apsakymus, noveles. Tačiau kada parašė pirmąjį, pamena tiksliai – 1979 metais. Trys iš jų – „Grybai“, „Pamoka“ ir „Uždek žvakę“ – jau atėjus naujiems laikams, pateko į pirmąjį rinkinį „Volungė“ (2007). Anais laikais jų niekam siūlyti nebandė, nes gerai suprato, kad nepavyks. O pačiam didžiausiam darbui pasiryžo praėjus dar dešimtmečiui. Tada, kai jau buvo aišku, kad parašyto slėpti nebereikės.

*
Vladas neslepia, jog romanas gal devyniasdešimt penkiais procentais autobiografinis. Herojų paveikslai autentiški. Tačiau tai neturėtų sutrukdyti išvaduoti sielas, įšąlusias amžino įšalo žemėje.
Ar kas nors iš bendrabylių jį skaitė?
- Tai kad daugelio mano draugų nebėr, - liūdnai konstatuoja.
- Ir monsinjorui nerodėt?
- Ne.
Tačiau tokia galimybė buvo. Tuomet, kai buvo parašęs tik pirmuosius skyrius, sunkiai susirgo žmona ir aštuonis mėnesius buvo šalia jos Vilniuje, Santariškėse. Katedros kleboną K. Vasiliauską lankė kas antrą vakarą. Užeidavo pasiguosti. Apie daug ką kalbėdavo. Žinoma, ir lagerį prisimindavo. Iš tuometinių naujienų bene labiausiai įstrigo užuomina apie tai, kad pas monsinjorą išpažintį atlikti panoro Juozas Baltušis ir kad ji užtruko trejetą valandų. Žinoma, ką kalbėjo literatūros klasikas ir monsinjoras, - paslaptis, tačiau šis faktas turėtų būti įdomus rašytojo kūrybos gerbėjams, ir ne tik.
Paklaustas apie literatūrinius mokytojus, Vl. Kalvaitis visų pirma nurodo O’Henrį ir Džeką Londoną. Prisipažįsta novelistikos mokęsis iš jų abiejų. Šis literatūros žanras žavėjęsis dar nuo gimnazistiškų metų. O kodėl jas pradėjo rašyti tik būdamas beveik penkiasdešimties?
- Mokiausi rašyt turbūt, - atsako Vladas, pats kiek savim abejodamas.
O iš lietuvių literatūros artimiausi Pulgis Andriušis ir Jonas Marcinkevičius. Pastarajam dalis simpatijų tenka gal dar ir dėl to, jog žemietis. Ypač brangus jo „Benjaminas Kordušas“. Na ir Maironis pirmajam trejetuke, nors kai kas tuo ir nusistebi. Iki šių dienų mintinai moka „Čičinską“, kurio net gimnazijoje nereikalavo išmokti. Matyt, neatsitiktinai satyriniams eilėraščiams tiek laiko skirta.
Aštrių, net labai aštrių epigramų ir satyrinių eilių prirašyta. Ar neužkliuvo kokiam skundikui jų autoriaus praeitis? Nebuvo panašios istorijos, kaip Veliučionyse? „Galėjo būt, bet nebuvo, - atsako Vl. Kalvaitis, o kiek patylėjęs prideda: - O gal ir buvo, bet aš nežinau?..“ „Šluota“ anais laikais buvo vienas drąsiausių leidinių, be kita ko, gerbųsi ir savo autorius, tad nebūtų nieko keisto, jei, kad ir pavėluotai, kažką panašaus sužinotų.
Pats Vl. Kalvaitis nesuka galvos dėl savo literatūrinio stiliaus. Tačiau bevelija pastebėti, jog visada stengėsi rašyti kuo gražesne lietuvių kalba. Todėl visą gyvenimą mokėsi ir tebesimoko. Užtat žodynas prikaišiotas popierėlių.
Netikėtas žodis, ypač pirmoji kūrinio eilutė – ypatingos svarbos. Bernardas Brazdžionis mėgdavo kartoti, kad pirmąją eilutę padiktuoja Dievas. Turbūt ne vienam yra įsiminusi toji Vl. Kalvaičio eilutė, kurioje tvirtinama: „O jeiju koks žodis įkrito į širdį, jį Viešpats užrašė. Tik mano ranka“. Eilutė-patvirtinimas, kad Vladas vis dėlto ir lyrikas, nors pats linkęs nuo tokio titulo žegnotis. O bene šviesiausias anuos laikus ir dabartį įamžinantis tekstas vadinasi „Jaunystės draugei Pūgai“. Pasielgčiau nedorai, jei neperrašyčiau jo nuo pradžios iki galo:
Matau, tu ir vėlei kvailioji
Sniego melsvam lauke.
Kuo gi aš kaltas, mieloji,
Kad tu vieniša tokia?

Kadaise apglėbę kits kitą
Ritomės kūliais šlaitu...
Dabar aš vargstu nuo artritų,
Galbūt negaluoji ir tu?

Bet vis – tai prie lango ar staktų –
Brazdi. Nors abiem apmaudu,
Kai aš sutrikęs nei rakto,
Nei šlepečių nesurandu.

Ką man daryt? Kas beliko?
Sprangūs vilčių trupiniai?
Rumbės dygliuotų vainikų?
Sakyčiau – gal laikinai

Padėkim ant visko kryžių,
Viltim patikėję žavia:
Jei aš į šią žemę grįšiu,
Susirasiu pirmiausia tave.

*
Daug likimo smūgių sulaukta. Buvo laiko ir susimąstyti apie tai. Tiki ar netiki Vl. Kalvaitis likimu? Prietaringas jis ar bevelija priimti tai, kas bloga ar gera nutinka, kaip neišvengiamybę?
- Turbūt kad taip, - atsako Vladas. – Nes yra tokių dalykų, kurie man visiškai nesuprantami. Tarkim kad ir šitas laikotarpis. Niekuomet negalvojau, kad ir į mano gyvenimą... – Vl. Kalvaitis, nebaigęs sakinio, nutyla tarsi suabejojęs, ar dera jį pratęsti. Tiek dešimtmečių muštas, niekintas, nepripažintas jis ir nebeįsivaizdavo kitokios aureolės.
- ... kad tokia šlovė ateis?
- Nu taip... – tyliai pasako Vladas, leisdamas suprasti, jog pats laikas keisti temą. Jam kur kas įdomiau ir svarbiau pabūti su savimi, apmąstyti viską tylomis. Yra įsitikinęs, jog tylint galima daugiau pasakyti. O kuo geriau pažįsti žmogų, tuo daugiau gali sužinoti iš jo žvilgsnio. Jo manymu, dar nėra Žemėje tokios kalbos, kurios pagalba žmogus galėtų išreikšti viską, ką junta.
Pats Vl. Kalvaitis gerokai skiriasi nuo bendrabylių pirmiausia tuo, kad yra iš tų, kurie nesimeldžia vienai kuriai partijai ar bendrauja tik su buvusiais politkaliniais ar tremtiniais. Tarp jo bičiulių – įvairiausių partijų nariai, o daugiausia nepartinių. Jeigu žmogus doras, Vlado bijoti nereikia, jei ne, Vladas jam tiesiai į akis pasakys, jog tu, žmogau, klysti. Tie, kurie daug metų Vl. Kalvaitį pažįsta, žino ir tai, jog tai niekam nieko nepavydintis, nekerštingas, nepiktas, teisingas žmogus.
Galimybė bendrauti su visais žmonėmis, anot Vlado, rašančiajam tai ir galimybė pataikyti bent jau netoli dešimtuko. Kaip rašytojas daugiausia padaro vaikščiodamas, galvodamas. Anksčiau, kai dar rūkė, išėjus į terasą ir užtraukus dūmą, bent jau pusę cigaretės surūkius sakinys, tas, ties kuriuo būdavo sustojęs, pasidarydavo aiškus. Prieš ketvertą metų, kai elektrošoku buvo prikelta širdis, teko iš naujo mokytis valdyti stabtelėjusį tekstą.
Dabar Vl. Kalvaitį vadina Kelmės krašto šviesuoliu. Ar niekas neatsiprašė, pasikeitus laikams?
- Ne... – vos girdimai pasako Vladas ir mosteli ranka: - O ir nereikia. Kiekvienas gyvena taip, kaip nori.
Mažame miestelyje visos paslaptys lyg ant delno. Jau į praeitį nuėjo ir darbas durpyne, kai buvo stebimas vos ne kiekvienas meistro žingsnis. Nemalonu, žinoma, susitikti gatvėje tą, kuris net pokalbius su darbininkais išversdavo į savo kalbą, tačiau jis jau seniai ir jam, ir panašiems į jį atleido.
Jau seniai visą savo laiką Vl. Kalvaitis skiria kūrybai. Dukra gydytoja, dirbanti Kražiuose, statybų specialistas žentas ir tėvo pėdomis pasekusi anūkė stengiasi, kad tėvukas jų lauktų, o sulaukęs pasidžiaugtų artimiausiais žmonėmis.
Vl. Kalvaitis atskleidžia paslaptį: krypstąs į mistiką. Ne į fantastiką, ne. Į mistiką. Nuo seno žinoma, kad žmones sieja kažkokios bangos, kurias sunku įvardinti. Štai vienas Levo Tolstojaus apsakymo herojus, einantis paskui gražią moterį, galvodamas apie ją, privertė atsisukti. Kas tai? Telepatija? Kažin. Vis dažniau apie tai galvojantis, šį tą rašąs. Kas iš šito išeis, dar sunku pasakyti. Bent jam pačiam tai labai įdomi patirtis.
Gal dar ir šiuolaikinis romanas pasirašys, tema pati į rankas eina. Vieno Vlado draugo tremtinio duktė dailininkė ištekėjo už norvego. Gana seniai ištekėjo. Nors ir vyras myli, ir šeima graži, niekaip negali moteris priprasti prie šalies, kurioje gyvena. Kalvaičių atžalos ir jie draugauja šeimomis. Po to, kai Vl. Kalvaičio žentas buvo pakviestas pastatyti jų trobos priestatą, toji išsiilgusi tėvynės jau mirusio draugo duktė patiki Vladui savo pergyvenimus ir visa tai norom nenorom, anksčiau ar vėliau gali persikelti į popierių. O kol kas ant popieriaus persikėlė tik jo atvaizdas, per porą valandų nupieštas iš Norvegijos atvykusios viešnios. Pats Vl. Kalvaitis niekada nesiryžtų savo krašto iškeisti į svetimą, kokie stebuklai jame belauktų.
Nelabai suprantąs, kodėl beveik visi leidiniai, išskyrus „Nemuną“, atsisakė satyros ir humoro skyrelių. „Atrodytų, kad mes juoktis nebemokam, - paironizuoja. – Net iš savęs nebenorim juoktis“. Prisipažįsta, jog ir dabar vis pasirašo panašios stilistikos eilučių ir jų visai nesigėdyja. O gal kai kurių leidinių redaktoriams atrodo, kad anoniminiais vardais pasirašyti išspausdintų tekstų komentarai, dažnai pikti, šlykštūs, žmogiško orumo neverti, ir yra šių dienų humoras? Ir ypač liūdna, kai toks „humoras“ toleruojamas literatūrinėje spaudoje.

*
Ar su plunksnos draugais bičiuliaujasi? Taip, dažniausiai su Kelmėje redaktore dirbančia, vaikams knygas rašančia Ona Jautake. Artimiausi, žinoma, satyrikai Mindaugas Klusas, Aleksas Dabulskis, tik kad jie toli – Kaune. Kol buvo jaunesnis, pas Mindaugą dažnokai nuvažiuodavo, kartais ir tris keturias dienas pasižmonėdavo. Ir pagurkšnodavo bevaikščiodami po miestą. Na ne, nedaug, nuramina pamatęs kiek pasikeitusį besiklausančiojo veidą, - po dvidešimt gramų. Taip, ir su jo žmona geri santykiai buvę, jau vien dėl to aišku, kad tai tiesa.
O dabar artimiausius santykius palaikąs su nemuniečiais – Viktoru Rudžiansku ir Gražina Viktorija Petrošiene. Nuo jų ir nauji vėjai prasidėję jo gyvenime. O gal nuo apsakymo „Grybai“, pasitaiso, kurį, atvirai kalbant, nusiuntęs į redakciją nieko ypatingo nesitikėdamas. O kai išgirdo padrąsinantį žodį, tapo drąsesniu ir vieną lemtingą dieną nusiuntė jų visą glėbį, vėliau atsidūrusį po vienu – „Volungių“ –  stogu. Nors iki šiol dar asmeniškai neteko susitikti knygos redaktoriaus Jono Vabuolo, labai jam dėkingas už telefonu išsakytas pastabas. Vladas sako, kad jos jam buvusios labai naudingos dirbant prie kitų prozos tekstų.
Kai išleido „Svečią iš Magadano“, bene įdomiausio atsiliepimo sulaukė iš Viktorijos Daujotytės: „Pasisekė parašyt“. Profesorės žodžius žodžiu persakė jos brolis – Tytuvėnų slaugos namų direktorius Jonas, senas Vlado draugas. Kai titulavo Žemaitės premijos laureatu, profesorė pasakė ir daugiau gerų žodžių, tąkart – viešai.
Kas Vl. Kalvaičiui yra kūryba?
- Be galo sunkus klausimas, - visai nenusiteikęs teisingam atsakymui Vladas. – Toks paprastas ir toks nepaprastas. Kai girdžiu atsakant išreikšti save, niekaip su tuo negaliu sutikti. Kaip aš galiu save išreikšti, jei rašau apie kitus?
O paskui dar ir kiek pablevyzgoja:
- Kuria turbūt visi. Visi šį bei tą daro. Vaikai juk irgi kūryba, ar ne?
Ir jau rimčiau, šįkart apie gyvenimo, likimo ir kūrybos sąsajas:
- Tai kad viskas turbūt nulemta.
Ir papasakoja, kaip lageryje du kartus buvo atsidūręs daugiau nei viena koja aname pasaulyje. Kai penkias valandas buvo apsemtas iki kaklo anglimis ir kai paskutinę akimirką išvengė susidūrimo su vagonu. Iš pastarosios situacijos tai, kas svarbiausia, liko novelėje „Angelas praskrido“.

*
Kas pirmasis perskaito Vlado parašytus tekstus? Duktė, žentas, anūkė? Atsakymas – netikėtas. Ogi iš namiškių niekas. Kodėl? Kai išleido eilėraščių knygą, dukra paklausė, ar jie panašūs į tuos, kokius rašanti netolima kaimynė. Taip, atsakė kiek paabejojęs tėvas. Tuomet neskaitysianti. Tiesa, trisdešimt penkis romano puslapius perskaitė. Pasakė, jog patiko. O toliau nebeskaito, nes ir taip viską žinanti.
O gal ir ne todėl? Gal pernelyg daug skaudaus toje knygoje, gal prie jos dar reikia priprasti? Juk ir jos pačios gyvenimo ten labai daug. Nors ir tarp eilučių.
                                                                                                                        2012 m. liepa-rugpjūtis