Pasakų motyvais

Žodžiai kabo palubėse, sukasi kampuose nelyg pūkų kamuolėliai. Neberašau.

Ne(be)moku slėptis už žodžių. Kitas etapas. Etapas, kai keliauju ne lėktuvais ir ne traukiniais.

Mokausi iš kažkada nubalnotų kelių. Nauji keliai rodo naujas kryžkeles. Mokausi laukti, atleisti, (pa)leisti. Mokausi tylos.

Mokausi juoko. Mokausi iš naujo piešti savo veidą.

Sunkus procesas nėrimosi iš odos, dar Maugliui sakė didžiulis smauglys. Esam to mokomi jau nuo ankstyvos vaikystės, bet ar išmokstam?!.. Ar išmokstam gracingai keliauti per gyvenimą, nelyg  viskas būtų pašėlusiai lengva ir nelyg lydekai paliepus ir tau panorėjus?

Vienok net pasakose ne viskas taip paprasta. Dažnai juk net reikia įvykdyti tai, kas yra neįmanoma, nugalėti kelis kartus už save didesnį drakoną ar panaikinti užkeikimą... Aš visada tikiu,

kad gyvenime viskas nutinka dėsningai,

bet dar tikiu,

kad daug kas gyvenime nutinka tam, kad kažko išmokytų,

užgrūdintų ir atskleistų tave visai kitom spalvom.

Šiandien mano arbatos puodelis man primena, kad meilė neturi nei baimės, nei keršto. Meilė yra meilė, kai yra tyra, kai atsuka kitą žandą ir nieko nereikalauja.

Bet

ar visada?

Ar visada ir visi esam tokie tyri, ar visada meilė tokia, kuri pažadina Snieguolę iš amžino miego? Aš tikiu, kad meilė nepaisant baimės yra ta tikroji, ta, kuri lieka... kuri moko ir augina. Net jei ir ją pačia auginti...

Mano gyvenime tiek daug pasakų motyvų. Galbūt dėl to ir neberašau. Mokausi.

Nežinau, ar einu į priekį, bet einu.