Skausmas

- Guru Guru, ar Tave gąsdina teokosminė praraja? Neišsprendžiama Visatos mįslė? Ar Tu išdrįstum atsigerti iš gaivaus Pirminės būties šaltinio? O gal Tave šiurpina Atviros sąmonės tragizmas? Gal būt sąmonės atvėrimą Tu supranti kaip iškilmingą žengimą į bedugnė duobę, kurioje Tavęs tyko tik neišvengiama pražūtis, ir daugiau nieko? – klastingais klausimais mėgavosi Dravenis.

- Kur mes važiuojame? – paklausė Guru Guru Mylimoji.

- Į Aukštadvarį prie Velnio duobės.

- Prakeikta ta duobė. Ten geriau nevažiuot, - pasipiktino Guru Guru.

- Guru Guru, tu neatsakei į mano klausimus! O duobė taip pavadinta katalikybės apologetų, kovotojų prieš baltišką tikėjimą!

- Ne, joje tikrai vyksta satanistų apeigos, - pritarė Giedrė.

- Tegul smaginasi kvailiai, - nepasidavė Dravenis, - duobę iškirto meteoritas, panaši duobė yra Saremos saloje, berods vadinasi Kali.

- Išbandykime labą norą, - patarė Guru Guru.

- Labanorą? Girią?

- Taip, ir Labanoro dūdą...

- Važiuosime į Kernavę! – valdingai nukirto Dravenis.

Niekas neprieštaravo.

- Viskas, ko noriu, tik išsimiegoti. Mintys apie amžiną (?) miegą mane ramina, - tarsi pritarė Guru Guru.

Guru Guru neatsakė į agresyvius Dravenio klausimus, nes buvo labai atviras žmogus. Galbūt kuklus, nenorėjo kalbėti apie save...

Dravenis prisiminė, kaip kartą paklausė:

- Guru Guru, ar Tu mėgsti bulvinius blynus?

Guru Guru veidas paraudo, po to pamėlo. Liūdną šypsenėlę pakeitė nuoskauda:

- Neverta skverbtis į mano vidinį pasaulį?

- Aš tik paklausiu apie blynus... – teisinosi Dravenis.

- Taip, mėgstu... – po ilgų dvejonių prisipažino Guru Guru.

Kelionė tęsėsi toliau, ir ji nepasibaigs niekada. Gal būt Guru Guru žinojo šį faktą, todėl iš vidinės džinsinės striukės ištraukė metalinę ledinukų dėžutę. Atidarė: pasklido mėtų aromatas. Guru Guru pavaišino damas.

- O man? – pasipiktino Dravenis.

- Kai atsakysi į sunkų klausimą...

- Gerai, klausk...

- Ką daryti, kad skausmas nekankintų?

- Pažinti savo Tikrąją prigimtį, - net nemirktelėjęs atsakė Dravenis.

- Sausa ir netikra. Skausmas dabar mano tikroji prigimtis, nes jį labiausiai jaučiu.

- Tai ir lik skausme!

- Draveni, eik tu švilpt. Jei tik tiek gali patart...

- Tu pats sau nenori padėti - aš bejėgis...

- Noriu, nemoku...

- Guru Guru, aš taip pat nemoku sau padėti... Todėl gyvenau ir tegyvenu neteisingai: viskas lūžta mano gyvenime, visi mane kaltina... Bet aš noriu sau padėti, noriu, bet nieko neišeina, nesigauna pakeisti "filmuko", dedu tam tikras pastangas, ir jau 20 metų kritu, ir vėl pasikeliu, ir vėl einu Keliu... Štai taip, Guru Guru, tik šarlatanai žada akimirksniu išspręsti visas problemas, pašalinti skausmą... Aš ne šarlatanas...

- Ačiū, Draveni. Jau lengviau...

Guru Guru ištiesė ledinukų dėžutę. Dravenis čiupo net du saldainiukus...

- Guru Guru, kalbu iš širdies...

- Skausmas turi abėcėlę. Pačios ilgiausios abėcėlės turi ne tiek jau ir daug raidžių. Todėl mes niekada neskubame gyventi, o vėliau labai skubame, tačiau rezultatas tas pats - skausmas, agonija, mirtis.

- ...skausmas, agonija, mirtis - tai nepaneigiama Tiesa, bet kitose Tradicijos erdvėse, Tau patartų: atsiduoti Dievo valiai, melstis, prašyti malonės... ar dar ko nors, bet aš išlikdamas savo Kelio diapazone, galiu tik rekomenduoti pažinti savo Tikrąją prigimtį... Todėl mano patarimas nėra sausas - jis platus ir gilus it vandenynas...

- Vandenyne išbarstykit mano, seno kvailio pelenus. Aš nebe Guru Guru. Atsistatydinu iš šio posto, kurį pats sau buvau suteikęs.

- Man įdomu iš kur atkeliavo Guru Guru vardas, tarsi užuomina apie dvigubą šventumą... Vieno, matyt, Tau nepakako... Tik neįsižeiski... Man labai patiktų, jei Guru Guru atsistatydinimo raštą įteiktų pats sau. Tai būtų jėga.

- Tai buvo ironija, ironija. Atsistatydinimas irgi, irgi...

- Man jau įdomu (tranzitine prasme): Guru Guru iškilmingai įteikia pats sau atsistatydinimo raštą ir atidžiai perskaitęs dar kartą, (jis dvigubas Guru!) - išdidžiai atmeta atsistatydinimo prašymą...

- Dvigubas atsistatydinimas. Šachas ir matas vienu metu kartu jau partijos pradžioje.

- Šachas ir matas - nepadarius nė vieno ėjimo. bet tuomet, kas yra nugalėtojas? O kas yra pralošęs (dar nepradėtą!) partiją... Kaip įdomu...

Dravenio gerklėje grėsmingai sutraškėjo ledinukai. Pažeista plomba.

- Bliamba... – švankiai nusikeikė Dravenis.

- Taip, Meistre, nėra nugalėtojo, nėra pralaimėjusiojo. Visi nušvito ir išėjo gerti arbatos su lempomis rankose. Kažkas, tiesa, rankoje turėjo jonvabalį. Joninės artėja, nors ir tolsta.

- Jau patiriu skausmą! Danties! Aš ne - Meistras... Tik amatininkas... Sapožnykas...

- Meistras Meistras. Sapožnykas Sapožnykas. Gera klikūcha...

- Batų tai visiem reik... – Giedrė pabandė apginti Dravenį.

- ...vienuoliai kartais vaikšto basi... – galbūt amortizavo smūgį Dravenis.

- Nesimėgauki komplimentu: prieš akis zigas ir zagas. Reikia dirbti su vairu ir stabdžiais... Matai, kaip greitai juda traukinys be bėgių, vagonų ir garvežio...

- Ne važiuoju, bet slenku!

- Slenki basas?

- Bevažiuojant pastebėjau, kad vairuoju "Chrysler" basas: net be kojinių... Bet kojos mano švarios... - šiek tiek nustebo Dravenis.

- Kokia laimė! - nudžiugo Giedrė ir Guru Guru Mylimoji.

(batai) be raištelių, dutūkstančiaišešioliktieji (metai)