(6) Sugrįžimas

- Draveni, kaip gyvuoji? Ką klausai? Gal ką ir rašai?

- Guru Guru, aš nieko nerašau... Aš negaliu atsisėsti prie stalo ir rašyti, nes nieko nesigaus, reikia, kad atplauktų mintys, o jos delsia, neateina... O muzika - tai nėra kažkoks privalomas procesas, atseit pabudai - įjungi stiprintuvą, užmeti CD, ir dar garso, daugiau garso... Muzikai reikia vidinio stimulo... Dabar pas mane štilis: jokio veiksmo, veiklos - tik buitis ir pareigos... Džiaugiuosi Tavo energija, darbais, Tavo laisve, nepriklausomybe nuo kitų... Aš neturiu tokios laisvės...

- Štilis labai gerai. Kokia nepriklausomybe? Aš šeimos žmogus, turiu darbą, savo įsipareigojimus. Laisvo laiko nelabai yra, kūrybos laiką pavagia kitas laikas. Apie ką tu, Draveni?

- Aš apsirikau, nes galvojau, kad Tu darai, tik tai - ką nori, ir niekas nedaro įtakos Tavo veiksmams...

- Apie ką tu šneki, man įtaką daro daug gerų dalykų, pirmiausia Dievas ir jo dėsniai (karma)...

Dravenis tylėjo... O gal - dabar Dravenis (lydekai paliepus!) atsidūrė Senuose Trakuose, Vytauto Didžiojo gimtinėje, piliakalnyje, kurį supa senas, medžiais apaugęs griovys, o viduje - bažnyčia ir moterų vienuolynas. Kiek toliau nuo pastatų laužavietė - kažkas (nenustatyti asmenys) kūrena laužus, o Dravenis stebi liepsną... Pasirodo Guru Guru, išlipęs iš požeminės (kuri garso greičiu plaukia po žeme) valties... Dravenis iškviečia dirižablį. Atskrenda vaikiška balionėlis.

- Nebėra senųjų ir naujųjų Trakų, viskas sulyginta su žeme, piliakalnių nebėra, nieko nebėra... Ten dykvietė. Trakijos dykvietė. Dirižabliai nebeskraido. Yra tik valtys.

Dravenis pritariančiai patylėjo. Taip, tik valtys, daug valčių... Guru Guru kenčia nuo valčių pertekliaus... O gal Guru Guru nejaučia jokių neigiamų jausmų valtims? Juk tai salos. Čia susisiekti galima tik valtimis. Kitos religijos negalioja. Valtys virsta salomis, o salos valtimis... Jokios dichotomijos, dualizmo, priešybių... Gal Guru Guru - tobulas išminčius?

- Ne, ne, Draveni, visi čia tik plaukiotojai valtimis. Valtis yra valtis, vanduo yra vanduo, sala yra sala. Nėra čia jokių išminčių... Yra vien tik dichotomijos.

- Guru Guru - tai išimtis! – nepasidavė Dravenis.

- Išimtis tvirtinama prie valties ir tampa irklu.

- Guru Guru energingai irkluoja...

- ...ir priartėja prie nemenko Dravenio valčių ūkio.

Dravenis buvo pirklys valtimis, jos buvo geros, gerai suteptos, slydo vandens paviršium kaip žvaigždės. O žvaigždės didelės ir karštos kaip kinų virtuvės. Dravenis stovėjo prie milžiniškos viryklės ir kepė valčių blynus, kuriuos valgė nykštukai, milžinai, fėjos, raganos... Guru Guru pasijuto alkanas.

- Ne, ne, ne, na ne taip, gi viskas buvo! – pasipiktino Guru Guru.

Valtys buvo tik valtys, medinės, neužburtos, neužkerėtos. Valčių blynais Dravenis vadino eskizus, o kadangi aplinkui gyveno daug įvairių būtybių, eskizus tekdavo paversti skaniais blynais, greitai įsiminti juos (kad niekada nepamirštum!) ir atiduoti suvalgyti alkanai gaujai. Guru Guru nevalgė tų blynų, tiksliau, jau buvo atsivalgęs. Jis parsiplukdė žuvį. Dravenis buvo vegetaras ir tuo didžiavosi. Todėl žuvienės šįvakar jis nevalgys. O gaila, skani žuvienikė. Be to, dar Kazys Binkis sakė: „kas nevalgys sriubos - penktą dieną amen“. Kai Guru Guru sušveitė žuvį, Dravenis atsargiai prabilo:

- Visus mūsų Didžiojo Žaidimo ėjimus, visus nuotykius, visus mūsų samprotavimus, vienas žmogus pavadino logorėja. Tai įkvėpė mane pamąstyti, kad „pratrydome“ neprastai. Nes ugnis nedegina tų, kurie jos nebijo... Na, o dėl Tavo naujos knygos "Skaičius skliausteliuose" (toks pavadinimas gimė spontaniškai) dar nieko negaliu pasakyti, bet pradžia gera, man dedasi, atrodo, vaidenasi - tai Tavo mintys apie rašytojo vietą ir paskirtį šiuolaikiniame pasaulyje ir konkrečiai Lietuvoje.

- Gerai sakai, aš rašau apie rašytojo vietą Lietuvoje, - pritarė Guru Guru, - kažkas tokio turbūt. Apie nereikalingą žmogų apskritai gal... Nesvarbu, kas jis – šlavėjas ar mokslų daktaras. Visi jie vergai ir niekam nereikalingi. Generacija LT šlavėjas - mokslų daktaras... Galimas ir toks šiurpus variantas, mačiau smuikininką - laiškanešį, girdėjau, kažkokia redaktorė (dar nežinau kokia) ruošiasi nešioti laiškelius.... Jam neįtinkantį filosofą ketina pasodinti už grotų daktaras Kumpinskas... Įdomi tema - žmogus be vietos...

- Taip, dar ir kaip galimas variantas, ir dar ne toks jau ir šiurpus. Mokslų daktaras-bomžas šiurpiau. Ir kaip sakė (ar dainavo?) Bobas Dilanas - mus moko 24 metus (tiksliai nepamenu) ir pastato prie konvejerio, o mus, po riebiai apmokestinto mokslo – prie konteinerio... Progresas...

- O kokioje dainoje, nepameni? Man labai patiko jo frazė: Chaos is a friend of mine, - paklausė Guru Guru.

- Neturiu nė vieno Dilano CD savo kolekcijoje... Nemoku anglų, negaliu žvalgytis internete... Gyvenu negyvenamoje saloje. Pas mus ne vergovė, bet labai įdomi laisvė: gyvenk po tiltu, maitinkis vandeniu ir oru, būk nejausk šalčio, ignoruok higieną, tapk viršžmogiu... Gal tikrai Lietuva - tai supermenų rengimo poligonas?

- Tai pirmoji kapitalizmo (laukinio) stadija... Postsovietinis kapitalizmas.

- Laukinis gyvenimas... Beraščiai klajokliai... Medžioklė, žvejyba, uogos, grybai, riešutai... Romantika - turime būti dėkingi visoms partijoms ir vyriausybėms, tai laisvė - absoliuti! Reikia tik suvokti - mes labai esame laimingi! Valio!

- Ačiū ačiū Jums už ačiū, ir aš ačiū, kad mes ačiū.

- Na, ir, be abejo, URA!

Bevardė aukštuma, pažymėta skaičiumi 2016. Kažkodėl skraido lėktuvai. Gal saugo.