Sukriaušėjimas

Visų pirma žievę užsiaugino, tapo kietaskūrėmis, linkusiomis neprietėliškumą fiziškai bei dvasiškai pakelti ir visatos jėgas į save sugerti. Tad  laipsniškai egoistiško būdo virtimo procesas jose šaknis leido. Troško viena su kita niekuo nesidalinant egzistuoti ir meilumo nerodyti. Nors buvo giminaitėmis, artimomis pagal išvaizdą sutvertos, varžėsi kuri kurią didumu pranoks. Akimis meilumą vengė rodyti ir viena kiton pažvelgti neketino.

-  O kam, tos akys tik piktiems žaibams viena kitos atžvilgiu laidyti skirtos, - mąstė Kriaušių tauta. Piktos akys į piktas akis žvelgti negeidė. Tad tos, kitaip vadinamos pasaulio langu, tapo nebereikalingomis. Tad be akių sau kriaušės gyveno.

Jos neturėjo ir ausų. O kam jos, tik nedoras paskalas apie save sužinotų. Kitų mintis erdvėn paskleistas gaudytų. Sužinojus, širdagraužis apimtų, jėgų augimui neužtektų. Sudžiūtų ir susiraukšlėtų, sulčių jose neliktų. Kriaušės neturėjo ir nosies. Neturėjo todėl, kad viena kitos kvapo įkvėpti negeidė.

-   O kas, jei jos aromatas gaivesnis? – skaudino save. Tuomet augimas ant pačios medžio sustotų. Prasmės gyventi augant nebeliktų.
Tokia buvo Kriaušių filosofija, gyventi be veido.