Kodėl Vilniaus knygų mugė yra labai gerai

Tekstas skiriamas 2016 m. pradžioje tragiškai žuvusiam leidyklos Pasviręs pasaulis vadovui Vincui Akeliui. Ačiū už mano ir Algimanto Lyvos išleistus bendrus romanus.

Išsiruošiau į ją vos simboliškai: aplankysiu, užsidėsiu pliusą, nusipirksiu kelias knygas, kurias jau varvindamas seilę (ne ant knygų) nusižiūrėjau, ir grįšiu. Panašiai ir buvo. Bet...

Vilniaus knygų mugė yra fenomenas. Kaip sakė vienas garbus žmogus, tai ką, susitiksim ir vėl kitais metais toje pačioje vietoje. Duok Dieve. Beveik neabejoju, kad taip ir bus.

Čia yra kelių rūšių žmonės. Vieni lyg stabai, kuriuos sutinki kasmet: jie papasakoja, kas naujo. Jei jie dirba leidyklose, sužinai, kas naujo ir gero išleista, o išleista daug naujo ir daug gero. (Apie tai, kas bloga, nerašysiu, redaktorius draudžia.)

Dar yra tie, kurių nematei labai seniai, pasisveikini, smagu.

Yra tie, kurių knygų pristatymus labai norėtum pamatyti, deja, negali, tačiau gerai, kad bent pavyksta surasti ir pasisveikinti.

Yra keistų žmonių. Nežinau, ką jie ten veikia, stengiuosi praeiti pro šalį. Dažnai tai būna knygų, patariančių, kaip gyventi, pardavėjai ar leidėjai.

Būna užsieniečių. Šiemet bent aš jų nepastebėjau, o lenkiškos knygos nesiskaito: kurica ne ptica, Polša ne zagranica.

Tęsiant lenkų temą, išduosiu paslaptį: mano vienas mėgstamiausių kultūros veikėjų Lietuvoje ant savo puikios knygos parašė: "Vilnius mūsų." Tai parašyta su humoru, kaip jam ir dera. Ši tikrai nuostabi knyga (apie ją vėliau rašysiu atskirai) tapo dar vertingesnė.

Pasigirsiu, bet tikrai smagu buvo pamatyti, kaip garbaus amžiaus melomanas žilais ilgais plaukais (deja, nepažįstu jo) mano akyse pirko knygą Lietuvos rokas: ištakos ir raida (2011). Džiugu, kad po penkerių metų yra, kas vertina ją, nors kritikos sulaukiau nemažai. (Apie blogus dalykus, kaip minėjau, redaktorius uždraudė rašyti, tad daugiau nieko ir nerašysiu.)

Labai didžiuojuosi lietuvių kalbos puosetėtojais, kurie sukūrė ne tik lietuvišką google'į, bet ir daugybę gerų knygų išleido (pvz., Žemaičių kalbos žodyną). Tokius žmones reikia labai gerbti ir vertinti. (Jei kam pasirodė, kad čia ironija, ne, čia ne ironija.)

O absurdistaniškų dalykų mugėje irgi yra. Pvz., naujausių knygų stende (gaila, buvau be fotoaparato) šalia knygos apie Tėvą Stanislovą padėta kažkokia atsiprašant pornografija (taip vadinu ne itin vykusias knygas). Liūdnas sėdi alternatyvinio Vilniaus kūrėjas, kuris, panašu, išsisėmė, nes trečiosios dalies nėra. Tačiau neišsisėmė žvaigždės: Vanagaitė, Užkalnis. Tai tikrosios mugės žvaigždės. Be abejo, didžiausia yra Čekuolis, deja, Meistro nemačiau šįsyk. Taip pat nesutikau šįkart ir Šliogerio, kuris išleido naują solidžią knygą.

Muzikos salė gerokai patobulinta. Joje daug visko: kažkas koncertuoja, kažkas pristato savo produkciją, viskas estetiškai pritemdyta, daug erdvės, super. Ir viso to blue velvet gale: Andriaus Mamontovo juodųjų (ne, rožinių) mišių altorius. Kitaip nepavadinsi milžiniško stendo, kuris neva Warhol'iškai aplipintas tuo baisiu rožiniu 2015 m. viršeliu. Autoriaus nebuvo, tai nepasiteiravau, deja, kaip sekasi. (Apie blogus dalykus, kaip minėjau, rašyti negaliu.)

Bet yra ir naujų leidyklų, kurios džiugina solidžia produkcija: Monokey pristato Keymono naują albumą. Jau, galima sakyti, senbuviai M.P.3 pristato daug visko, tačiau šviežiena yra Colors Of Bubbles naujas CD.

Praeidamas užmatai visokio gėrio: Šarūnas Nakas išleido naują CD, Erika Drungytė naują knygą, ir tokių neužkalniškų leidinių yra nemažai.

Lietuvoje yra labai daug gerų leidyklų, kurios leidžia puikias knygas. Didžiuojuosi, kad greta minėtų lietuvybės puoselėtojų (Lietuvių kalbos instituto, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto) yra tokios leidyklos kaip Žara, Kitos knygos, Apostrofa, Sofoklis, Gelmės, MELC, Tyto Alba ir daugybė kitų, kurių visų neišvardinsi, o ir nereikia: rasite Vilniaus knygų mugės tinklalapyje http://www.vilniausknygumuge.lt.

Jei ką pamiršau, ne iš blogos valios.

Svarbiausias dalykas, ką parsinešiau iš Vilniaus knygų mugės, yra gera nuotaika. Ji turi savybę ją pakelti. Kol žmonės leis ir skaitys knygas, pasaulis nežuvęs. Papildant šią išvadą, pacituosiu veną garbų muzikantą: viskas prasidėjo nuo muzikos. (Ta proga lyg ir būtų galima mugę pervadinti į Vilniaus knygų ir muzikos mugę.)