Pamąstymai apie Šv. Liuciferį ir meilę Šv. Valentino dieną

Šv. Valentinas (lot. Valentinius) tikrai yra šventasis, jis gimė dabartinėje Italijos teritorijoje, mirė (nukankintas) 269 m.

Žmogaus šventumas galėtų būti apibūdinamas kaip ypač artimas jo santykis su metafizine realybe, „kitu pasauliu“. Nesileisdami į politinius šventųjų reikalus (kai kurie popiežiai paskelbti šventaisiais, bet ar tai buvo dėl jų pamaldumo, ar dėl politinių priežasčių – diskusijų reikalas), pateiksime skaičius: Romos katalikų bažnyčia oficialiai pripažįsta 810 kanonizuotų šventųjų.

Vien popiežius Jonas Paulius II šventaisiais paskelbė 110 asmenų.

Anglikonai turi vieną šventąjį – Karalių Karolį I (Charles I, 1600–1649), Anglijos, Škotijos ir Airijos valdovą, kuris gyvenimą, kaip ir daugelis šventųjų, baigė kankinio mirtimi.

Katalikiškoje tradicijoje (ir ne tik joje, bet dabar ne apie tai) esama daug kankinių, palaimintųjų kultų. Ypač gerai tai matyti Pietų Italijoje: Sardinijoje, Sicilijoje.

Sardinijoje garbinamas Šv. Liuciferis, kurio vardas Lietuvoje turbūt sukeltų siaubą. Taip, iš tikrųjų buvo toks šventasis, tik jis gerokai primirštas. Sicilijoje garbinti Mergelę Mariją ar kokį šventąjį, kaip ir Irane, Indonezijoje (nors ten kitų religijų tradicijos), yra normalus dalykas, ir tai daroma tiesiog gatvėje, prie pastatyto altoriaus (stengiuosi vengti specifinių terminų, kuriuos labai mėgsta religijotyrininkai, ir viską bandysiu paaiškinti paprastai).

Pietų Italija išties yra kraštas, kurį būtina pamatyti kiekvienam, norinčiam suvokti gyvenimo prasmę, memento mori pojūtį. Nereikia Indijos. Nebuvau ir nelabai traukia, nors manau, kad realiai pabuvau Indijoje aplankęs Indoneziją, juolab kad gyventi teko hinduistinėse vietose. Žmonės ten taip pat labai religingi, o tai reiškia – tiki tuo, ką daro, praktikuoja, o ne kalba apie religiją.

Mūsuose įprasta kalbėti apie religiją (už ją, prieš ją), o praktikuoti nemėgstama: į bažnyčią, cerkvę, mečetę (Vilniuje tokios net nėra), sinagogą, kenesą retas tenueina. Kodėl? Juk melstis galima ir namie, sakytų musulmonas. Daugelio lietuvių sąmonėje įprasta melstis gamtoje (gamtameldystės pasekmės) arba bažnyčioje, cerkvėje (krikščionybės pasekmės). Ėjimas į mečetę, sinagogą, kenesą – tai daugiau bendruomenės susitikimas.

Grįžtant prie šventųjų, 810 asmenų sąrašas yra labai kuklus, nors jame esama ir nekuklių asmenybių, pastebimas valdovo kultas, tikriausiai atėjęs iš faraonų laikų. Šiame sąraše nerasite mūsų minimo Liuciferio iš Kaljario (Lucifero da Cagliari, m. 370) ir daugybės kitų įdomių personalijų. Kad Liuciferio vardas nėra susijęs su šėtonu, kaip nėra susijęs ir lietuviškas Velinas (velnias), tikriausiai žinote? Hebrajiškai Biblijoje minimas žodis transliteruojamas kaip heylel, „švytintysis, šviesos nešėjas“, graikų buvo išverstas į heōsphoros („aušrinė“), o lotynų kalboje lucifer reiškia „ryto žvaigždė, Venera, šviesą nešantis“. Kaip matome, nieko baisaus.

Tačiau tai, kas aišku Italijoje, kuri itin religinga katalikiška šalis, ypač Pietuose, Lietuvoje tikriausiai būtų paskelbta erezija.

Užuot tai darius, Lietuvoje garbinami keisti žmonės, kurie skelbia savo privačius apreiškimus, pvz., tūlas Léandre Lachance, kurio tinklalapis yra prieinamas ir lietuvių kalba (http://www.fcdj.org/lt). Jau tikriausiai primirštas „Rusijos Jėzus“ Visarionas, „Korėjos Jėzus“ Munas, „Indijos Jėzus, Krišna ir viskas viename“ Satja Sai Baba ir daugybė kitų apsišaukėlių. Teko bendrauti su žmonėmis, kurie karštai garbino šiuos asmenis ir labai jais nusivylė.

Todėl siūlau visus mylinčius ir ieškančius meilės Šv. Valentino dieną ieškoti ne tik savo „antrosios pusės“, bet ir savo (tikrų, tradicijos nustatytų) šventųjų, tradicinių tikėjimų. Apreiškimo knygos yra dvi: Biblija ir Koranas. Be abejo, egzistuoja ir kitos religinės tradicijos, tačiau lietuvio sąmonei jos sunkokai suvokiamos, juolab kad į lietuvių kalbą ir į lietuvio sąmonę išversti kad ir žodį dao/tao yra neįmanoma. Lygiai tas pat pasakytina apie budizmą, hinduizmą, tačiau mes gana gerai galime suvokti šiauriečių „pagonybę“, šamanizmą, nes patys esame tie, kurie juos praktikavome ir tebepraktikuojame. Mes esame tie, kurie žino, kad pasaulis kilo iš vandens, bet tai sužinojome ne iš Biblijos ir ne iš šumerų.

Šiandien norisi pasakyti: būkite laimingi, bet „neužmikite ant laurų“, nes pasaulyje yra labai daug visko, kas įdomu, gera ir gražu. Ir reikalauja mūsų dėmesio, atidos, meilės.

Make love, not war.