Du eilėraščiai

Tavo ramstis

Tokia jau  esu - nepritampanti briedė,
puotos vyksta lūšnoj be manęs, be kančių,
išeinu, kai žagsėjimai springsta prieš vėją -
gražbyliaujama žodžiais, beverčiu  menu

Nors pati neįtikėjau į žodį tą savąjį,
vis  dar ieškau prasmės sušnabždėtų minčių,
kamarado šešėlis kankina sekmadienį,
išsilaiko pusiaujoj iki kito pietų

Žmonių nugaros storos, gyvatiškai gražios,
ištarti žodžiai tampa tik plunksnų gausa -
aš  uždūstu, pasimetu, prunkščiu į saują,
atsikosėju krauju, tamsia jo spalva

Tiek melagių - ne man, tom  savosiom idėjom,
taip jau buvo, taip bus - nesiplėšyk brolau,
tu keliauk savo aikštėm, netikraisiais  šešėliais,
nugaros - tavo ramstis, tik taškai pagaliau...

Ištrūkęs...

Jūs, žmonės, galite gražiai pašnekėti,
pasikeikti, išgauti saulėtas dienas -
nesvarbu jog dangaus jos paduotos,
bet kai reikšmės sutampa su noru
ir šviesa jau suspindi kraštuos,
tada tenka, tik tenka spėlioti -
ar išklausė tuos norus kas nors...
Mes gal gydykim savo sielas, vienas kitą
nuo skambiųjų marų, nuo piktųjų minčių -
jau važiuoju saulėlydžio brydėm,
aš jau laisvas nuo keiksmo kitų...
Bėgiai blyksi salūnės pašvaistėm,
bet laikausi tvirtai įsikibęs vilčių,
tiesus kūnas - ne kūnas - gal kito -
ieško savo galinių stočių...

NEW YORK
2016