– eglių žinyčių kuorais
švilpia laikas nesuvaldomas kartu su vėju stūgauja ir
siaučia – neria tarp šakų, eglynus purto nuo viršūnių
lig šaknų, vėl kyla ir pakalnėn leidžiasi, paežerėn, pro
kapinių medžius, miestelio stogus lyg netyčia cinkteli
bažnyčios varpą –
– vėl šventadienis, miestelis bunda
greitai mišios –
– tvenkias debesys prieš liepos tvanką
renkasi žaibai aukščiausią eglės špilių-laidininką, nes
už karštį karštis, išlydis – auka pasirinkta, žalias žaltys
traškėdamas žieve nuslysta ligi pat šaknų, kamienas
pažeistas, sakai nuplūsta iškrovos taku žemyn, lietus
pasipila, palaimina nelaimėlę, ir tęsia savo maudynes
lig pat šerdies – gyvybės šventė ant Maldzytkalnio – ir
šypsos karžygiai miegodami po jotvingių kalvom – po
ežerais, po upėmis ir po mumis gyvais – vos pažvelgi
aukštyn nuo savo kojų ir, atrodo – pirmą kartą pajunti
ir supranti kad skirias nuo būties buitis, deja – dažnam
nerūpi šitas skirtumas, užtat jau tavo nuovargį veide ir
kiaurą batą greit pamato ta negailestinga tūlo šypsena
užnuodyta strėlė –
– taip noris tada karšto žaibo kirčio ir
gaivaus lietaus pašventinimo – kad pajustum iš tikrųjų
nuo galvos lig kojų dangaus-žemės ryšį, kad pabūtum
tuo tikru laidininku per kurį lėktų žemėn traškantys žali
ir mėlyni žaibai padegindami, plėšydami odą ir kad visa
tai patirtumei iš tikro, viską sužiūrėtum, surašytum sau
ir man ir mums visiems, bet –
– liepos karštis lenkia galvą
žemėn, arčiau kojų, tupdo ir sodina, guldo žemėn – po
žinyčių bokštais kloja patalą ir migdo –
– plasda virpanti
dvasia karžygių supas tyliai tarp eglių kamienų, šonais
trinas, lankstos braškantys eglynų kryžiai, lyg kalbėtų
čia pat tyliai –
– oi, cikrai perdaug žynoc neraikia, vaike
pasilsėk ty pasapnuok gražai, macysi, bus gerai, gerai
Daugai, Vilnius, 2015 07 16, 08 06, 09 19, 11 30, 2016
Alvydas Jegelevičius. Algimanto Aleksandravičiaus nuotr.