A toi, mon amour…

Noriu jums kalbėti apie Žmogų. Nepažinojau, deja, Žmogaus Sūnaus, ir nors esu tikintis, mano tikėjimas paprastas. Mano Dievas negyvena bažnyčiose, jis kartais ateina į širdis. Sudužusias, tirpstančias iš džiaugsmo, abejingas... Jas sušildo. Nes ateina su gėlėmis ir medžiais, šiluma, ranka, ištiesta, kai jau nieko nesitiki...

Akmeniniai mečečių, sinagonų, bažnyčių laiptai. Ilgametės sekvojos. Krokodilai, kurie nesugeba užsičiaupti, neįstačius jiems skausmingu būdu poros pagaliukų. Įkyrios mėlynos mėsinės musės. Gėlių pieva, į kurią griūni palei upę.

Kapinės po namų langais. Broliai, nužudę brolius. Prievartos aukos. Nemylimi, nemylintys. Visi jie, visos jos jau mirę. Arba dar negimę. O tie, kurie gyvena, bus išgelbėti. Mes tuo tikime.

Nes esame Žmogus. Būtent – ne žmonės, ne vyrai, ne moterys, o Žmogus. Kaip retai tenka apie tai susimąstyti. Kai keliolika dienų nežiūri televizijos, nesidomi išoriniu pasauliu, nutrūksta gija su „realybe“ ir įsigilini į save. Tada nušvinta mažytė mintis. Viskas tau, mano meile...

Tau, mano meile... viskas... tegul pasaulis švyti, tegul jame būna kuo mažiau pilkumos ir juodumos. Už tai meldžiuosi. Už jus visus ir save. Nors nesu kunigas.

Tačiau kiekvienas iš mūsų galime būti vienas kitam kunigu. Suvokime vienas kito širdį ir nebežudykime Meilės.