Visatos raida ir žmogaus sąmonė pagal Ubu. Objektyvios tikrovės vaizdinys

Šiandieninė mokslinė  kosmologija remiasi dviem banginiais: tai Einšteino bendra  reliatyvumo teorija - ja grindžiamas  erdvėlaikis ir kvantine fizika, kuri paaiškina materijos gimimą - jos kvantinę prigimtį. Tačiau čia iškyla stulbinantis paradoksas: - bendrai reliatyvumo  teorijai kvantinė fizika prieštarauja, nes subatominių dalelių sieties neriboja nei laikas, nei erdvė. Tai reiškia, kad visatą užpildžiusioje materijoje – energijoje  veikia mokslui nepažini jėga. Ši jėga pranoksta šviesos greičiu apribotą mechanistinį principą, kuris ir yra veikiančių gamtinių jėgų aiškinimo  pagrindas.  

Mokslui neturint jokiu galimybių apibrėžti sieties reiškinio pirminės priežasties, šis paradoksas išsprendžiamas postulatiškai: - dalelės tam tikras savybes turi iš anksto.  Sieties reiškinys leidžia fizikams iškelti holograminės visatos idėją ir paaiškinti, jog daleles apjungia visą persmelkiantis ir nepaklūstantis jokioms fizikinėms konstantoms informacinis laukas. Todėl nūdienos mokslas nebegali teigti, kad objektyvi tikrovė tėra vien tik materiali, gamtinė, juolab jog postulatiškai paaiškinama ir vis sudėtingesnė materijos  struktūrizacija.

Sąmonė. 

Žmogaus mintis pranoksta mechanistinį principą ir  nieko bendro neturi su fizikinėmis konstantomis, kuriomis galima apibrėžti jo smegenyse vykstančius materialius - energetinius procesus. Todėl neįmanoma moksliškai paneigti, jog mintis gali sudaryti nematerialų dėmenį ne tik visatoje, bet ir už jos ribų.  

Nūdienos mokslinių žinių kontekstas pagrindžia aristotelišką – tomistinę Dievo Kūrėjo sampratą ir paneigia materialistinę bei vakarietišką panteistinę dvasios ir materijos tapatinimo koncepcijas.