Vargonų muzika

1.

Šaltas rytas vaikystės,
nurausvintas saulės
bažnyčios lange.
Liejas muzika 
graudžiu angelų
choralu į erdvę,
plevenančią šviesą.
Virpinas gausmas
graudulingas ir šaltas
aidint skliautams,
gaudžiant sienoms
tvirtovėj maldų.
Meldžia su ašarom
laukti ir teikti vilties:
gyvent – neišnykti,
nemirti – išgyti.
Ko taip trokšti
į erdvę raudant
vargonų atodūsiams:
dusliai sodriems,
ploniems ir jaukiai
migdantiems,
apklostantiems širdį
ramybe ir viltimi?
Gal išmelsi malonę?

2.
Gaudžia vėl sienos
Katedros.
Ne, 
tik Paveikslų
galerijos.
Gaudžia, skundžiasi
Dievui
nukankintam erdvėj,
įkalintam už paveikslų,
kai maldos
virto tik begaline muzika
už paniekinto slenksčio.
Gaudžia vargonai
Vilniaus širdy,
kad prišauktų
atbundantį rytą
mūsų visų širdyse.

3.
Gaužia laisvai vargonai
visose Vilniaus bažnyčiose.
Šlovina meldžia Viešpatį
per patį patį vidudienį.
Vienu kartu sugaudžia:
ramina, guodžia ir glosto
gyvenimo vargintą širdį.
Prikelia nešti šviesą ir tiesą,
nubudina gyvent gaudimu
kaip didelio jausmo gelme,
kaip džiaugsmingu šūksniu
gaudžia gyvenimo prasmę.
Gaudžia ir gaudžia vargonai
per viso miesto šventoves 
gaudžia į mūsų širdis:
ištirpdo skausmo ledus 
ir ašaras šluosto nuo skruostų.
Šventę banguoja mieste
Gatvėse, aikštėse ir ant kalvų.
Ir kai gausti kartą paliaus,
gyvenimas virs kasdienybe – 
laisvės našta slėgs pečius.

2015