GELMĖS: A. Achmatovos meilė ir autisto gyvenimas

Élisabeth Barillé „Meilė auštant“

Élisabeth Barillé knyga „Meilė auštant. Amadėjus Modiljanis ir Ana Achmatova“ (išleido VšĮ „Gelmės“) – tai poetiška istorija apie italų dailininko ir skulptoriaus Amadėjaus Modiljanio ir rusų poetės Anos Achmatovos meilę. Jiedu susipažino 1910 m., kai poetė lankėsi Paryžiuje. Buvo susitikę vos kelis kartus. Yra legenda apie karštą šių žinomų menininkų simpatiją ir meilę vienas kitam. 

Taigi, vieną 1910 m. gegužės vakarą Ana pasirodo Modiljaniui. Jaunasis skulptorius mato jo link artėjantį veidą, pažįstamą iš jį persekiojančių minčių (p. 62).

Tuo metu Ana Achmatova buvo ištekėjusi už rusų poeto Nikolajaus Stepanovičiaus Gumiliovo (1886–1921), ir su Modiljaniu ryšius nutraukė po apie metus trukusio susirašinėjimo. Tuomet, kai susitiko, Ana Achmatova ir Amadėjus Modiljanis buvo nelabai žinomi: ji jau rašė eiles, bet dar niekur nebuvo jų paskelbusi; jis piešė praeivių portretus, bandydamas išgyventi, ir kraustėsi iš vieno buto į kitą. Apie jųdviejų aistrą išlikę nedaug liudijimų: keli Amadėjaus piešti Anos portretai, jos skulptūra ir Anos užrašai. 

Modiljanio pieštas Anos portretas. <...> Profiliu pasisukusi svajotoja, pasirėmusi ant įsivaizduojamos sofos, susimąsčiusi haremo tarnaitė, kuriai patikėta priminti lankytojams, kad užėjo ne pas bet kokią literatę (p. 101). 

Knygoje autorė tyrinėja Achmatovos ir Modiljanio pažinties istoriją. Kaip šie du žmonės pamilo vienas kitą pačioje savo kūrybinio gyvenimo pradžioje? Ana buvo ką tik ištekėjusi, bet jau bodėjosi savo vyru ir teturėjo vieną svajonę – tapti poete. Modiljaniui tuo metu buvo dvidešimt šešeri. Jis ką tik atvyko iš Italijos, nusprendęs skirti savo gyvenimą skulptūrai. Gyvenimas Paryžiuje Modiljanį suvedė su daugybe garsių to meto meno žmonių, žymių dailininkų, tarp kurių: Morisas Utrilo, Pablas Pikasas, Chaimas Sutinas, taip pat poetas Maksas Žakobas. Modiljanis buvo itin įsitraukęs į bohemišką gyvenimą, dažnai lankydavosi „Rotondos“ kavinėje. Visgi Paryžius nepasitiko menininko išskėstomis rankomis. Juk čia jau darbavosi kelios dešimtys tūkstančių dailininkų, todėl jaunam, nežinomam menininkui buvo itin sunku prasimušti, išgyventi iš tapybos, rasti pirkėjų, jo meną vertinančių žmonių. Skolos, besaikis alkoholizmas, narkotikų vartojimas buvo nuolatiniai garsaus dailininko A. Modiljanio palydovai. Galiausiai alkoholis ir narkotikai leido užsimiršti ir slopino skausmus, sukeliamus tuomet nepagydomos ligos – tuberkuliozės.

Knygos autorė Élisabeth Barillé atskleidžia dviejų besiskleidžiančių menininkų asmenybes jų kūrybinės šlovės apyaušriu. Ji panardina mus į XX a. pradžios Paryžių po Didžiojo potvynio, kur verda gyvenimas. Knygoje gausu to meto detalių, menininkų gyvenimo realijų.

Ana Achmatova (1898–1966) – rusų poetė, rašytoja, literatūrologė, literatūros kritikė, vertėja. Ji, kaip klasikė, pripažinta dar 1920 m., bet buvo tildoma, genama ir cenzūruojama. Daugelis jos kūrinių nebuvo publikuojami ne tik jai gyvai esant, bet ir daugiau kaip du dešimtmečius po jos mirties.

Ana Achmatova žinoma ne tik dėl savo itin ryškios kūrybos, bet ir dėl tragiškos lemties. Poetės vyras N. S. Gumiliovas sušaudytas 1921 m., vėliau jos gyvenimo draugas N. N. Puninas 1930 m. buvo tris kartus areštuotas ir galiausiai žuvo lageryje 1953 m. Vienintelis A. Achmatovos sūnus L. N. Gumiliovas ilgą laiką buvo kalinamas. Ši skaudi poetės patirtis atsispindi viename iš žymiausių A. Achmatovos kūrinių – poemoje „Rekviem“. Poetė mirė 1966 m. Domodedovo sanatorijoje, Pamaskvyje.  
Prieš veidrodį ji įsitaiso tik tam, kad pozuodama galėtų deklamuoti eiles. Kaip tampama Puškinu? Atsiskyrus nuo kitų, galandant protą knygomis (p. 25).

Amadėjus Modiljanis (1884–1920) – žydų kilmės modernizmo Italijos tapytojas ir skulptorius, dirbęs Prancūzijoje. Daugiausia dailininkas tapė portretus ir aktus. A. Modiljanis susikūrė ir ištobulino savitą stilių, jis nepriskiriamas nė vienai modernizmo srovei, laikomas vienu populiariausių XX a. tapytojų tiek dėl savo dailės kūrinių, tiek dėl itin tragiškos gyvenimo istorijos. Dailininkas nuo vaikystės sirgo tuberkulioze, garsėjo itin audringu gyvenimo būdu, nuolat balansuodamas ant ribos. Galiausiai mirė 1920 m. sausio 24 d. vienoje Paryžiaus ligoninių nuo tuberkuliozės iššaukto meningito. Jo draugė Žana Ebiutern, kurią jis ketino vesti, būdama nėščia devintą mėnesį, kitą dieną po A. Modiljanio mirties iššoko pro langą, tokiu būdu baigdama savo ir dar negimusio jųdviejų kūdikio gyvenimą savižudybe.    

Modiljanis dirbo be poilsio. Kurti jam – būtinybė, naikinti – aistra. <...> Modiljanis nepriklauso jokiai mokyklai, jis jas pranoksta (p. 37).

Piešti ar glamonėti moterį? Glamonėti, atsako paprastas vyras. O ką atsako menininkas? Geismas piešiamai moteriai niekad neužgęsta. Kiekvienas piešinys jį tik sustiprina (p. 99).
    
Aš niekados nepozavau Modiljaniui. Niekados. Niekados tarp mūsų net nebuvo tokios kalbos. Niekados nebuvau nei jo įkvėpėja, nei jo mūza. Tai – menininkų, neturinčių tvirto stuburo, išmonės. Vyrų išmonės, kad išsigintų moters įtakos. Jį gaubė vienatvė ir, manau, todėl, kad, kitaip nei draugai, ir Pikasas taip pat, jis nenorėjo dresuoti moterų. Jam, skirtingai nuo daugelio vyrų, panieka ir geismas buvo nesuderinami. Vyrai sako mylintys moteris, iš tikrųjų jiems patinka jas pavergti. Mylėti moteris gali bet koks vyras, mylėti konkrečią moterį, mylėti kaip lygiavertę – štai kas yra meilė, tai sunku. Lygiavertė. Būtent tokia aš jam ir buvau, toks jis ir man buvo. Lygiaverčiai, netgi laukdami (p. 102).
                    Ana Achmatova

Mes bendraujame. Tai galiu įgyvendinti tik su jumis. Tik jūs galite nuvyti mano nepasiti-kėjimą, tik jūs galite paaiškinti mane kankinantį sąmyšį, tik jūs galite ne tik sustiprinti mano vienatvę, bet ir padaryti ją gei¬džiamą, tik jūs galite išgąsdinti mirtį (p. 96).
                    Amadėjus Modiljanis

Rodaan Al Galidi „Autistas ir pašto balandis“

„Autistas ir pašto balandis“ – antroji leidyklos VšĮ „Gelmės“ leidžiamos serijos „Kitoks romanas“ knyga. Šios serijos romanai skaitytoją patrauks savitu pasakojimo būdu, išsiskiriančiu stiliumi. Serijos knygose į gyvenimą žvelgiama kitu kampu, ir jų veikėjai gali pasirodyti šiek tiek neįprasti, keisti. Pasaulį jie regi savaip. Visi į seriją įtraukti romanai – pelnę daugybę literatūrinių apdovanojimų savo šalyse, sulaukę tarptautinio pripažinimo ir tapę šiuolaikine klasika.

Už „Autistą ir pašto balandį“ Rodaan Al Galidi 2011 m. apdovanotas ES literatūros premija.

Romane pasakojama savitai pasaulį reginčio pagrindinio veikėjo – autisto Gerto – gyvenimo istorija. Auginamas vienišos motinos, genijaus talentais ir keistenybėmis išsiskiriantis vaikinas gyvena užsisklendęs savoje fantazijų karalystėje, atšlijęs nuo įprasto mums pasaulio. Kitus jis matuoja savais matais, iš to kyla virtinė nesusipratimų – komiškų ir liūdnų, pikantiškų ir neįtikėtinų. Daugiausia laiko Gertas praleidžia sendaikčių krautuvėje, kur į jo rankas atsitiktinai patenka sulūžęs Antonijaus Stradivarijaus smuikas. Susidomėjęs Gertas jį išardo ir pagal jo dalis sumeistrauja naują instrumentą, skambantį ne prasčiau, nei garsiojo meistro smuikai. Šis posūkis visiškai pakeičia vaikino gyvenimą. 

Kitą žingsnį supančio žmonių pasaulio link Gertui padeda žengti nusipirktame name surastas pašto balandis. Atkaklus paukštis nenori palikti namų ir nuolat į juos grįžta. Burkuolis tampa Gertui ne mažiau svarbus, kaip ir jo smuikai. „Jis – beveik smuikas.“

...Anksčiau Gertas tikėjo laidais, kurie sujungia tarpusavyje mašinas, tačiau dabar suvokė, kad menas yra puikiausias laidas, siejantis ne tik prietaisus ir mašinas, bet viską. Menas Gerto pasaulį išplėtė už sendaikčių krautuvės ribų. Menas paverčia medį smuiku, smuiką – siela. <...> Kiekvienas smuikas – nesibaigiantys pasauliai...