MAIKLAS. Romanas. Susvetimėjimas

Ar dairytis į šalis reikia motyvo? Galima sukinėti galvą, ir į dešinę, ir į kairę. Neuždrausta atsigręžti atgal. Nugara – tai praeitis, ne itin malonūs poelgiai, padiktuoti jaunystės šėlsmo. 

Maiklui prapuolė noras valgyti. Nekilo jokio apetito žiūrint į didžiulį suraikytą batoną, sviestą ir sūrį. Garavo nepaliesta arbata. Kas dabar bus, jeigu Maiklas neužkas, nesuvalgys bent pusės batono? Pasaulyje neliks gandų? 

O gatvėje nesiliovė lietus. O gal pasirūpinti valkatomis, ištiesti sumuštinį, gal būt butelį pigesnio alaus, prašnekinti nelaimėlius apie gyvenimo prasmę? Kažkas lipo laiptais. Kodėl nevažiavo liftu? Bauginanti pradžia, liūdna pabaiga... Bepročio vizitas? O gal iškviesti apsaugą? Cha, cha, ANA neturėjo sargybinių. Savo saugumu reikia rūpintis pačiam. 

Maiklas įvirto į Reptilijaus kabinetą.

- Klok gandą.

Nebuvo kitos išeities.

Dienos gandas (kiekvieną kartą - vis kitoks, ANA garantuoja)

ANA kartą buvo paskelbusi, kad liftai (ypač dangorėžiuose) tampa nepopuliarūs. Liftai klonuoja žmones, ir pakilęs į bet kokį aukštą, prarasi save, tapsi savo paties antrininku, dubleriu. Ypač pavojingi funikulieriai - transformacija garantuota. Tokiu būdu ateiviai pakeičia žmones į dublikatus, o originalai panaudojami kitiems tikslams. Požymis, kas esi pakeistas – susvetimėjimas, abejingumas artimiems ir tolimiems žmonėms. Tai mitas, kurį reikia paneigti. Tai nebuvo tiesa, bet nebuvo ir melas. Kodėl? Apie tai - kitame Dienos gande. 

ANA inf.

- Bose, kažkas lipa laiptais aukštyn. Bijau originalo, nes aš pats esu kopija, savo paties plagiatas... Šimtai dingsčių išprotėti...

Laiptinėje nutilo triukšmas, o po to pasigirdo riksmas. Maiklas ir Reptilijus nubėgo pažiūrėti. Ant laiptų sėdėjo Julija ir verkė. 

- Aš susvetimėjau: nesisveikinu su kaimynais, nedainuoju, grįždama iš darbo, pietų pertraukos metu nesijuokiu, nesisveikinu su nepažįstamais praeiviais gatvėje... Tik su klounu, kuris ant galvos nuolat nešasi vėžlį ir sena žyde, nes ji labai gera. Ir dar su keistu vyruku iš Transilvanijos, Vladu.

Absurdistanas, 2015 m.