MAIKLAS. Romanas. Gyvenimo prasmė

- Tas vaikinukas, deja, "pasikėlė". Pasirodo, net ir po 18-os taip būna. Prieš metus atėjo kuklus, ramus, bet kai tapo gana populiarus, jam ne lygis su manimi "tūsintis", - karčiai pastebėjo Julija. 

- Ir kam tu šneki? Esu eilinįsyk nustebęs, koks nuostabus ir nenuspėjamas šis pasaulis, - pastebėjo Maiklas, - rytoj man išeiginė, Julija, rašykime kartu eiles, dienoraštį (žodį memuarai Maiklas laikė pernelyg pretenzingu, be to, prancūziškai nieko blatno jis nereiškė). O dabar gandas. Štai toks:

Savas gandas (Maiklo, Nr. 23), nepublikuotas ANA 

Kartą žiūrėjau į žvaigždes. Naktį. Be teleskopo. Visada manydavau, kad plika akimi kur jau kur, o mūsų šalyje nelabai ką pamatysi, na gal Molėtuose, bet Vilniuje... O dangus pasitaikė giedras, na, gal ne toks giedras kaip Klaipėdos rajone, kur kartais žmonės ir šiaurės pašvaistes mato (rimtai), tad ir žvaigždžių matėsi daug. Tai kaip ir viskas. Tiesiog norėjau pasakyt, kad niekada nebuvau pakėlęs galvos ir pažvelgęs į žvaigždes. Keista tai suvokti, kai tau tiek metų... 

- Julija, jei aš, kaip tu manai, esu "pasikėlęs", tuo geriau – man reikia ne auditorijos, nenoriu būti matomas, girdimas... Man reikia tik tavęs...

Maiklas susigraudino, o po to nemadingai susimątė: 

- Julija, kokia gyvenimo prasmė? Kam man duotas gyvenimas? Reptilijus noriai paaiškino, kad aš gimęs rašyti gandus. Tokia mano paskirtis... 

- Seklu... Norisi kažko didingesnio, - paprieštaravo Julija.

- Bet ko?

- Ir iš tikrųjų tai buvo labai nemadinga mąstyti, keisti save, užapvalinti aštrius kampus. Madinga buvo mokyti kitus, būti koučeriu, gyvenimo treneriu ar bent mokyti (koks absurdas...) SAVIpagalbos. 

- Taip, dabar visi meistrai, mokytojai, kiekvienas gali viską ir tuo pačiu nieko... 

Tokių knygų ir netikrų mokytojų bumas gąsdino Maiklą, todėl jis stengėsi į visą šitą šlamštą nesivelti... Bet apie gyvenimo prasmę pagalvodavo. Ir bent kol kas jam atrodė, kad prasmė yra dirbti ANA ir rašyti žmonėms gandus. Na, o kas gali būti geresnio ir prasmingesnio, jei dar ir algą už tai moka? Be to, gerą gandą (iškeldavo pirštą taip kitiems sakydamas Maiklas) parašyti čia ne šuns pypas. 

Taigi, Maiklas dabar beveik neabejojo: rašyti gandus viršūnė, bet jis bijojo pats pavirsti tik vienadieniu gandu. Ištirpti informacijos sraute. Nukratė šiurpas pagalvojus, kad pažangiai (ir ne!) visuomenei jo gyvenimas - tik gandas, ir viskas. Šiurpoka! Maiklas svajojo peržengti gando ribas. Bet kaip tai padaryti?

Staiga Maiklą persmelkė mintis: o gal būti „pasikėlusiam“ – tai gyvenimo prasmė. Kuo daugiau pasikeli – tuo „prasmingiau“ gyveni.

Absurdistanas, 2015 m.