MAIKLAS. Romanas. Apoteozė

Ir, didžiausiam savo džiaugsmui ir siaubui, pamatė Juliją. Mergina buvo linksma. 

- Maiklai, ką vartoja seni dinozaurai?

- Jie liūdni graužia ANA gandų laidus (gandai sklindai laidais, tikiuosi, žinojot?), todėl ir dvesia...

- Kokia savigraužos apoteozė! Jūs vertas "Auksinio Replitijaus", įteikiamo kasmetinėje tarptautinėje ir tuo pačiu vietinėje šventėje BABA. Laimė, kad nusmigęs, pusėtinai laikeisi ant kojų... Aš tave taksi nuvežiau namo... Ar pameni?

Dienos gandas (kiekvieną kartą - vis kitoks, ANA garantuoja)

ANA ne kartą labai iškilmingai buvo paskelbusi, kad "Auksinis Replitijus" - tai iškilus ANA apdovanojimas, kasmetinis, o kartais ir dažnesnis, kad paskatintų senus ir ypač depresuojančius dinozaurus (kuriems virš 40 metų!) gyventi. Auksas tikras. Tai nebuvo tiesa, bet nebuvo ir melas. Kodėl? Apie tai - kitame Dienos gande. 

ANA inf.

- Už 15 metų tai bus pirmasis ir paskutinis mano apdovanojimas... – atsiduso Maiklas. 

- Ne paskutinis. Reptilijus parengė antrąjį (ir ne paskutinį!) prizą - katras iš sidabro. Tai jauno, naivaus žolėdžio dinozauro statulėlė, labai linksma ir jaunatviška, moderni grojanti gitara kaip Jimi Hendrix, - priminė Julija, - prizų lietus: dabar ir visados. ANA tavęs nepamirš. Apie tave gandas sklis. Visa šalis žinos tave...

Maiklas išsigando gando apie save, nes jis galėjo skambėti kaip nekrologas. 

Maiklas mėgo skaityti knygas apie senovės Egiptą. Todėl mintys, svaičiojimai apie pomirtinį pasaulį, Osirio teismą ir kitus dalykus jo visai nešiurpino, nors siaubo filmų nežiūrėjo. Jam užteko gyvenimo.  

Ypač kadaise Maiklui didelį įspūdį padarė vienos kapinaitės svečioj šaly, kuriose buvo pastatyti tokie realistiškai atrodantys antkapiai, kad šiurpas ėmė. Jis tada suvokė, kodėl mirtis šiurpi - nes ji REALI. Ji visada šalia. Kaip sriubos šaukštas (jo gali ir nebūti, o ji yra), kaip namai (jų irgi gali nebūti, o ji yra). Mirtis tokia sudėtinga ir tuo pačiu tokia banali (ne, tai nėra Mirties įžeidimas), kad apie ją baisu galvoti kaip apie realų dalykų. Ypač apie virsmą, kai gyvas netikėtai tampa negyvu. 

O tose kapinaitėse (tenunyksta praeitin jų pavadinimas, nes jis čia nėra svarbus) paminkluose verkė mergaitės, žaidė vaikai, žmona laukė savo vyro priklaupusi ir raudanti su skepetaite... Gyvi buvo paminklai, bet ne žmonės. 

O dabar gyvas Maiklas apraudojo save - jau mirusį. Prie įsivaizduojamo kapo jis nešė kvapias minčių gėles ir atsiklaupęs prieš kompiuterį gailiai verkė.

- Nenoriu mirti, noriu gyventi!

- Maiklai, nesugraudinsi, pakaks melodramos - atlyginimo vis viena nepadidinsiu, - šyptelėjo Reptilijus, - prie darbo! Siunčiu tave pas skandalingai pagarsėjusią poetę, dainininkę Audringą Lakstūnę Raganytę, labai talentingą, visiškai nenuspėjamą ir žiauriai agresyvią! Pirmyn drebėdami!

Maiklas žinojo, kad geriausias vaistas nuo visko (viskio?) yra juokas. Ir, kai būdavo liūdna, jis, patartas savipagalbos knygų (oi, kiek šito šlamšto mėtėsi ANA biure...), imdavo dirbtinai juoktis... Dažnai nesuveikdavo, bet kartais pramušdavo, ir nenatūralus juokas virsdavo tikru. Juokdavosi Maiklas garsiai, iš visų plaučių. Išjuokdavo iš savęs visas pasaulio nelaimes, visą absurdą, su kuriuo kasdien susidurdavo, ir po tokios terapijos seanso vėl galėdavo grįžti prie ANA pranešimų rašymo.  

Dienos gandas (kiekvieną kartą toks pat, tik Jums atrodo, kad kitoks - ANA atsako)

Cigaretės buvo sugalvotos tam, kad žmonės nerūkytų pypkių, kurios skirtos ilgam, lėtam, mąsliam gyvenimui. Greitam gyvenimo tempui, manufaktūroms, korporacijoms, prekybcentriams reikėjo vergų, o pypkę rūkantis vergas - tai jau ne vergas, o greičiau šeimininkas. Tokių anarchistų niekam nereikėjo, todėl buvo sugalvotas greito laiko praleidimo būdas - cigaretė. Televizija ir kinas, kurie, kaip sakė lemputės autorius (ar bendraautoris), yra geriausia propagandos priemonė, pasitarnavo puikiai: cigaretė pasimylėjus, cigaretė susimąsčius, cigaretė susinervinus, tada tiesiog šiaip, vėliau dėl skanumo (nors visi suvokė, kad jos dvokia), o tada (apie tai rodydavo filmus, bet labai vėlai, kad niekas nežiūrėtų) jau ateidavo priklausomybė. Tai nebuvo tiesa, bet nebuvo ir melas. Kodėl? Apie tai, kas yra nepriklausomybė, skaitykite kitame Dienos gande. 

ANA inf. 

Smūgis kaljanu į galvą, tai ne minkšta cigaretė! Audringa Lakstūnė Raganytė sviedė sunkų rūkymo aparatą tiesiai į Maiklą ir beveik pataikė. Švelniai užkliudė galvą.

- Tu, niekingas ANAniste nori gando. Še tau!

Audringa Lakstūnė Raganytė sviedė kėdę, gitarą, saksofoną į Maiklą, bet vėl nepataikė. Pagaliau nusiramino. Pribėgo prie Maiklo, jį apkabino ir pradėjo verkti:

- Tu vienas, tik tu vienas mane supranti. Aš tavo gandas, aš tavo išmonė, aš tavo žaisliukas... Eime pažaisti į užkulisius.

Maiklas pažvelgė į scenos gilumą. Ten stovėjo giljotina, butaforinė, bet rizikuoti neverta...

- Eik, pasiimk savo prizą! – paragino Audringa Lakstūnė Raganytė.

Maiklas pabėgo iš salės ir ilgai klaidžiojo miesto gatvėmis be nuovokos. Jis pabandė įsivaizduoti miestą kaip didelį žemėlapį, tikslų atlasą, kuriame butų pažymėtas optimalus judėjimo maršrutas. Į kur? Šito Maiklas nežinojo. To nežinojo ir Mišelis su kvaila pavarde, parašęs kažkokį romaną apie žemėlapį. To nežinojo net Ibn Batuta, keliavęs, kur norėjo. O svarbiausia, kad to nežinojo Kristupas Kolumbas. Su Nepadėkos diena, mieli Indėnai!!!

Absurdistanas, 2015 m.