MAIKLAS. Romanas. „Valkatos gali!“

Šiandien snigs. Kąsniais. Protarpiais kąsneliais (tuose regionuose, kuriems mažiau pasiseks). Kam pasiseks labiausiai, užvers sniego lavina. 

Trintelėjo blogai uždarytas ANA langas. Į kabinetą pliūptelėjo šlapdribos šuoras. Maiklas nutarė neuždaryti lango - tebūnie toks oras kaip lauke. Tai demokratiška, teisinga ir absurdiška.

ANA langai visuomet būdavo blogai uždaryti. Tartum tyčia. Gal kad būtų galima teisėtai rašyti istorijas apie vaiduoklius ir poltergeistus (juk niekas dabar apie juos daugiau nerašo), kurie tranko langus? 

Deja, pro langą įlipo ne vaiduoklis, ne poltergeistas, bet rainas katinas, paskui jį šuo (kiemsterjeras), tuomet voverė, o procesiją užbaigė varna. kabine kilo sąmyšis. Įvirto piktas Reptilijus.

- Aš dirbu su klientais, - paaiškino Maiklas, - vyksta interviu...

Daug žvėrių vos tilpo ankštame Maiklo kabinete. Prie žvėrių jis mintyse priskirdavo ir savo viršininką Reptilijų, slidų tipą, kadaise nukalusį legenda tapusią frazę: Gali dirbti, bet algos nemokėsim. Apskritai Absurdistane požiūris į pinigus visada buvo maždaug toks: tu dirbk, dirbk, o jei labai griežtai atlyginimo (nors jis priklauso pagal sutartį) nereikalausi, tai ir negausi, dar ir apibartas būsi.  

Maiklas buvo sugalvojęs kitokią gudrybę. Jis savo algą užrašė ant Reptilijaus bobutės pani Petkevič. Solidi dama nelabai gaudėsi Absurdistano aktualijose, todėl jos superpadidintą pensiją abipusiu sutarimu Reptilijus sumažindavo skaudama širdimi atiduodamas Maiklui. Žinodamas jo sugebėjimus skleisti gandus (jei ne ANA, tai kitoje agentūroje), pyktis su rašeiva nenorėjo.

Reptilijus kažkodėl nepatiko varnai. Ji užskrido jam ant peties. Paliko autografą ir surėkė į ausį:

- Piratas!

Į kabinetą įėjo Julija:

- Kaip čia smagu!

Maiklas nustebo. Julija. Ką ji čia veikia? Pala, Julija... A, ji čia dirba. Bet kuo? 

Garsiai girgždėjo minčių dantračiai, kai Maiklas mąstė apie tai, kol galiausiai prisiminė (darbas toks, treniruotas). Ji - valytoja, tačiau gandų žino daugiau už visus. Tiesa, taip paprastai gero gando iš Julijos negausi. Bet ji, kaip ir kiekviena moteris (ir kiekvienas žmogus) turėjo silpnybių. Viena jų buvo juodas (kuo juodesnis, tuo geriau) šokoladas, taip pat šampanas (nebūtinai brangus, svarbu, kad burbuliukai duotų į galvą), na, ir parūkyti prisėdus prie Maiklo, bei papasakoti jam kokią istoriją. Maiklas, net pats būdamas gandų meistru, suvokė, kad jos gandai yra tokios nerealios istorijos, kad jomis patikėti galėtų nebent itin naivus žmogus. Vis dėlto Julija pasakojo itin įtikinamai ir raiškiai (buvo baigusi filologiją), tad jei gandas būdavo surašomas tokiais žodžiais, kokiais pasakodavo ji, ANA tądien klestėdavo, o jos gandą perspausdindavo beveik visi laikraščiai, kartais net televizija susukdavo reportažą, kurį netrukus paneigdavo. Toks gandų skleidimo-paneigimo žaidimas Absurdistano gyventojams labai patiko, jis, kartu su degtine ir čipsais (rusų ir amerikiečių įtakos sintezė), buvo mėgstamiausias absurdistaniečių užsiėmimas.  

Bet ne Reptilijaus. Jis mėgo golfą, nepaisydamas seno anekdoto, kad kuo didesnis šefas, tuo mažesni rutuliai (turint galvoje, kad žemesnės grandies darbuotojai žaisdavo tenisą, o dar žemesnės - boulingą, kėglius). 

O Maiklas žaidė tik kompiuterinius žaidimus, ir aišku, darbo metu...

- Čia mano katinas, mano šuniukas, voverė... - nustebo Julija.

- O varna? - piktai paklausė Reptilijus.

- Ji atnešė svarbią žinią, sensaciją, - skiedė Maiklas.

Dienos gandas (kiekvieną kartą - vis kitoks, ANA garantuoja)

ANA kartą buvo paskelbusi, kad sostinėje niekas nesirūpina gyvūnais ir paukščiais Tai nebuvo tiesa, bet nebuvo ir melas. Iš tikrųjų nelauktai atsirado valdžios nesankcionuota iniciatyva: „Valkatos gali!“ Nuo šiol bomžai globos laukinius padarus... Kodėl? Apie tai - kitame Dienos gande.

Toks Maiklo darbo rytas (geriausia gandus jam būdavo kurti rytais, nors naktimis irgi neprastai išeidavo) baiginėjosi. Laukė (o gal lauke?) karšta vonia, karšta kava, šilta bandelė ir šalta lova. 

Absurdistanas, 2015 m.