MAIKLAS. Pamesti vardai

Apsunksta prisiminimų šešėliai, nes dangus neturi jokių akivaizdžių įrodymų, patvirtinančių debesų apvalumą. Išeitis – ne menas. Galerijose prarandama tikrovė, nes įrėmintas peizažas netampa kvadratiniu, ir už drobės ribų slepiasi tamsa. Klasikų darbai įkyriai žada išbaigtą tikrovę. Tvarkingą natiurmortą, abstrakčią potėpių akimirką, industrines rūdis. Ir pavargus nuo vamzdžių, konstrukcijų ir drobių, galima stebėti langus, kurie akivaizdžiai paneigia visas meno tiesas. 

Vienodai dūžta stiklas, jei metamas akmuo iš vidaus, ar iš išorės. Smūgis nepatvirtina jokių krypčių, ir atseikėja aštrių šukių saują, kurios sukruvina rankas. Skaudi dabartis, todėl Maiklas atsigręžė į praeitį, kurios ant stogo nėra. Tik laisvas kritimas, tik minčių sprogimas. Atgaiva ar pražūtis? Ar nuoširdus absurdas byloja tiesą? Jei taip, tai kodėl logika tarnauja tik apgaulei ir suktybei?

Maiklas turėjo gerą draugą. Jei tiksliau, vienintelį. Gal todėl ir gerą.  Jis nieko nereikalaudavo, nekamantinėdavo, nors negali sakyti, kad jam nerūpėjo Maiklo gyvenimas. Anaiptol. Rūpėjo, gal net labiau nei kitiems. Tačiau tai nebuvo įkyrus žmogus, o kartais net patologiškai kuklus, nors pašmaikštauti anaiptol ne kukliai mokėdavo. Saiką suvokęs draugas, Maiklui net savo tikrojo vardo niekada nesakė. Beje, ir Maiklo vardas nebuvo tikras, t.y. jei tikru vardu laikysime tą, kuris pase. Todėl Maiklas jį vadino taip, kaip draugas (ne)pageidavo - Filadelfijus. Žinoma, šis vardas buvo pašposavimas iš nelabai vykusių žurnalistų, su kurių darbo specifika susiliesti teko ir Maiklui. 

Bet Maiklas širdyje visada buvo tapytojas, ne reporteris, ne žurnalistas, ne apžvalgininkas, ne kritikas... Jis tapė miestus, mėgo tiltus, gėles, medžius, kaštonus ir vazonus, ypač geltonus. Dar mėgo kvailokai rimuoti, nes toks smegenų masažas padėdavo atsipalaiduoti. Maiklas buvo slaptas poetas. 

Dabar turbūt reikėtų rašyti. "Ir tada nutiko..." Ir tada nutiko štai kas. Į ANA redakciją įvirto Filadelfijus. Jis buvo įtūžęs.

- Paka...s (paspringo žodžiu, vargšelis...) to absurdo! Aš ne Filas!

- Tai kas tu? - nė kiek nenustebo Maiklas.

- Mano vardas Girvinas! Labai retas... Skaičiuojant nuo 1889 metų, šis vardas buvo suteiktas tik vienam asmeniui.

- Tau? - įgėlė Maiklas.

- Ne, mano seneliui...

- Ir jo garbei tave pavadino...

- Koks tu supratingas...

Įtampa atslūgo. Girvinas, tebūnie Girvinas. Maiklas susimąstė: darbas ANA keitė jo mąstymą, keitė gatvių, draugų ir draugių vardus. Absurdas... Jau geriau...

- Pakas, nepakas... - niūriai svarstė Maiklas, galvodamas apie mirtį ir kalbos klaidas, su kuriomis kasdien susiduria.  

- Girvinas? A, tai turbūt Girvingaudo arba Girvintauto trumpinys? 

- Nė! – rėkė Girvinas, - mano vardas unikalus, ne trumpinys, ne trumpinys, ne trumpinys!

Didžiuliame ekrane užsidegė raidės:

Dienos gandas (kiekvieną kartą - vis kitoks, ANA garantuoja)

ANA kartą buvo paskelbusi, kad pagrindinė miesto gatvė iš tikro vadinasi Observatorijos vardu. Tai nebuvo tiesa, bet nebuvo ir melas. Iš tikrųjų ji vadinasi Galaktikos Tako prospektu. Kodėl? Apie tai - kitame "Dienos gande". 

ANA inf.

Maiklas pašiurpo, nes jis suabejojo Lietuvos sostinės vardu. Tik jau ne Vilnius... Veliuona - štai koks sostinės vardas. Girvinas kažkur dingo. Pasakė savo vardą ir išsinešdino... Ne, jis riogso koridoriuje, laka limonadą ir butelio, flirtuoja su jauna žurnaliste. O klausimai liko neatsakyti, todėl Maiklas tapo nemandagus:

- Ša! Pasakykite, ar nuoširdus absurdas byloja tiesą? Jei taip, tai kodėl logika tarnauja tik apgaulei ir suktybei?
Visi tylėjo...

- Kai noriu pasislėpti, absurdą slepiu po žodžiu APsurdas, - itin nenoriai, tarsi atsakė Maiklas, - ir dar, tai Vėlių sostinė... Tai žinojo kiekvienas vėlietis....eee... vilnietis.  

- O ką reiškia dalelytė AP? - paklausė Girvinas.

- Surdas, Melodijos tarnas, - tai XV amžiaus aklas šventasis poetas, muzikantas, kūręs dainas Krišnai, - paaiškino žurnalistė.

- Koks tavo vardas, - paklausė Maiklas.

Mergina apsiverkė.

- Vakar buvome kartu, nejaugi tu pamiršai?

Maiklas pakraupo – jis absurdo vėjas, viesulas, tornadas...

Girvinas ėmė juoktis. Žurnalistė trenkė jam per skruostą.

Teisingai, taip jam ir reikia... Pokštininkas...

O po to ir Maiklui. Girvinas pradėjo vėl kvatoti. Dabar Maiklas smogė kumščiu juokdariui į pilvą. Girvinas susirietė, ir ne iš juoko.

- Berniukai, nesipykite, - sudraudė žurnalistė.

Dabar juokėsi jau visi. O ypač Maiklas, nes jis nežinojo (o gal pamiršo?) savo merginos vardą. Absurdas. Tai jau tikrai.

Incidentą nutraukė vyr. redaktorius Reptilijus: 

- Kolegos, reikia kažką parašyti... 

- Reikia kažką parašyti... - mąstė Maiklas, kuriam baigėsi idėjos.  

Galiausiai suprato. Reikia parašyti absurdišką pabaigą. 

Viskas buvo gerai. Reptilijus atsistatydino. Tokia buvo nauja sensacija.

O viskas buvo absurdiškai ne taip: Reptilijus neatsistatydino, o Maiklas sužinojo savo merginos vardą. Kaip? Ir koks buvo jos vardas? Premija – 1000 eurų. 

Absurdistanas, 2015 m.