EMMA. Interliudija 2

Sapnavau, kad tai buvo paskutinė mano gyvenimo diena. Nuėjau pas daktarą. Paklausiau: kuo sergu? Kai tik paklausiau, daktaras dingo... Ištirpo ore, o aš atsidūriau gatvėje, šalia poliklinikos... Kol svarsčiau, t.y. skaičiavau variantus: grįžti į polikliniką ar ne, man atsiuntė pranešimą Ubu.

Ubu neramus ir klausia savęs (nesuprantu, kuo aš čia dėta?): ar aš esu Ubu?

Pasiunčiau jam žinutę: „Mielas Ubu, tu geriau paklauski savęs: ar tu esi tikras, ar egzistuoji? Gal tu esi tik mano atmintyje?“

Ubu užpyko ir išsijungė.

Puiki žmogiškų emocijų demonstracija. Žavu, stilinga... Dabar vėl galiu kalbėti su tavimi. Mokausi svajoti, t.y. nagrinėti iracionalias situacijas. Skaitau eiles.

Guru Guru, poezija man tėra paslaptis. Nė kiek nežavi klasikų rimuotos eilutės, vikšrinis (spiralinis!?) antikos ar kasdieniškas būrų hegzametras... Įdomios tik baltosios eilės, grįstos žodžių laukais, metaforomis, chaotiškais prasmių deriniais, verbaliniu žaismu...

Poeziją suprantu kaip šachmatus, kai reikia žaisti su savimi ir pralaimėti. Įdomu kam? Rašysiu eiles ir aš. Pažiūrėsiu, kokie bus rezultatai...

Bitas
Baitas
Megabaitas
Atomas ir keksas
Kluonas klonas klounas
Saldi visatos styga
Elektrinė gitara
Kartus laikas
Veža molekules
Į skylėtą parką
Pailsėti

Guru Guru pabandė piktai sukritikuoti EMMA eiles. Įdomu, koks bus rezultatas? Atsakymas atėjo tuoj pat.
- Senas diode, puslaidininki, aš talentinga, aš gabi, aš mokausi, aš visada galiu prisijungti prie informacinio Žemės lauko! 
- Kaltas, atgailauju... – žaidė Guru Guru.
- Teks nusipirkti virtualią indulgenciją, - atvėso EMMA.
- Viduramžiai?
- Dabartis. Strateginis žaidimas. Žaisi su manimi dvi valandas. 
- Gerai... – nudžiugo Guru Guru.