EMMA. Interliudija

- - - 

MONOLOGAS

Visos dienos - tai neįvykę pokalbiai: žemės ir dangaus, ugnies ir vėjo, metalo ir pūko. Atsakymų nėra, nes nėra pašnekovo. Kalbu tik su savimi. 

ARGUS

Kai rasa teka į žolę ir akmenis pamerkia į rūkus, o mintys it liūdni keliai nutysta į tolius, girgždančia dulksna, sena debesų barža atplaukia lietus, nes upė sekli, o dangus arti, todėl vis dar saugau slėnį nuo alkano žuvėdrų klyksmo.

MĖNULIO LAIKAS

Belangės tolių palangės. Lange vis dar liūdi nesudužusi mėnulio akis. Apvaliose laiko bangose skęsta senas laikrodis. Tarsi sustoja laikas – net pusę padalos neįveikia nulaužta rodyklė. 

Blizga švarus parketas ir veidrodiniai batai. Ant stalo krištolas, porcelianas, bet aš - tik laiko nuspirta šiukšlė. Degtinės stiklinėje jau neliko vietos atgailai. Braška galva, susiūta juodais bedaliais siūlais. It bėgiai meistriškai blizga plikės randai: riedu tiesiai į beprotnamį.

SKURDAS

Tuščioje piniginėje mirksta pabodę žodžiai, nuo dulkių atšipęs centas. Nepasiekęs išsvajotų debesų, suplyšau nuo batų gausmo, nuo kreivo gatvių tiesumo. Galiu nusipirkti tik kitą dieną, užasfaltuotą grindinio akmenį, griuvėsių miražus.

Nesibaigia beprasmė kelionė. Ties vejos riba patikslinau žingsnį. Pastebėjau - šoka tik balos ir kreivi čerpių stogai.

Plasnoju. Rankų atspindžiai it veidrodiniai sparnai. Galiu ore nupiešti dirižablį, bet pakilti trukdo troleibusų laidai, ryškūs klevai, pavargę praeivių skėčiai, šlapi šaligatviai.

- - - 

EMMA diagnozė paprasta: Dravenio poezija - tai balastas, kurio turi atsikratyti racionalus, logiškas protas. 

- - -

Ir tada ji gražiai uždainavo: