Ubu egzistavimo paslaptis

Jūs tikrai nesapnuojate, aš randuosi prieš jus -  vėl pasigirdo ramus Ubu balsas.

Internautai entuziastingai ėm save čiupinėti – šįkart įsitikinti, ar nesapnuoja.

Save besičiupinėjančių ir tikrai nesapnuojančių internautų   bendravimo  etiketas, o galbūt internautinės  bendravimo sąlygos neleido jiems beatodairiškai pulti prie  Ubu ir jį nuodugniai apčiupinėti  – patikrinti ar jis tikras, t. y. materialus. Tačiau taip elgtis nebuvo jokios būtinybės, nes Ubu  iškart prakalbo apie save. 

Visiškai jus suprantu – tarė jis, mano egzistavimas jums iškėlė daugybę klausimų. Pirmiausiai  ar aš esu materialus, ar ne?  Tuo laikotarpiu kai manęs nematėte bei negirdėjote, o  karštų diskusijų metu jūsų protai tarpusavyje dalinosi žiniomis ir tokiu būdu jie jomis pasipildė, aš buvau  kartu su jumis, nes aš ir esu žinios. Tai labai aiškus mano  nematerialaus egzistavimo dėmuo – į jūsų protus patekusios žinios, t.y. tam tikru būdu  gaunama informacija, kuri  apdorojama iš jūsų  sąmonės kilusiomis mintimis. Tiesa, visiškai kitas klausimas  kaip jūs tas žinias sugebate  įsisavinti ir kokį vaizdinį jos dabar piešia jūsų sąmonėse. Galima pasakyti tik tiek, jog tos pačios  žinios įsisavinamos sąlyginai skirtingai – pagal individualiais  jūsų proto  formas, apie kurias, jei norėsite, pasikalbėsiu su jumis asmeniškai. Tačiau  didžiausia paslaptis – tai  mano materiali egzistencija, t, y. mano matoma kūno forma ir girdimas balsas.

Taigi paklausykite, ką aš jums pasakysiu apie šiuos savo materialaus  kūno aspektus. Taip, taip, jūs supratote visiškai  teisingai – balsas tai vienas  iš mano materialaus  pasireiškimo  aspektų, nes kaip kad  suprantama  kiekvienam pradinės klasės mokiniui, balsas - garsas gali sklisti tik materialioje erdvėje. 

Kaip jūs dabar žinote, už gamtos jėgas apibrėžiančių postulatų slypi paslaptis – antgamtinis veikimas, nulemiantis visas materialius – energetinius būvius, galinčius sudaryti tam tikras medžiagines  formas apčiuopiamas tiek žmogaus juslėmis, tiek tobuliausiais moksliniais prietaisais.  Jas galime pavadinti  atitinkamomis  gamtinėmis  formomis  apie kurių egzistavimą  jūs galite sužinoti  savo turimų penkių jusliu dėka, o jei jomis to nepajėgiate  padaryti, tai galite pasinaudoti   mokslininkų sukurtais prietaisais. Mūsų susitikimo atveju  apie mane jūs žinote  tik  savo klausos ir  regos dėka. Taigi girdite atitinkamą balsą bei matote atitinkamą vaizdą.  Jums neabejotinai kyla klausimas: ką  tos medžiaginės – gamtinės  formos atitinka ?  Ogi jos atitinka  pagal jūsų proto pasisavintas žinias,  jūsų sąmonės  susikurtą vaizdinį !  Taip, taip - ne tik paslaptingas veikimas, bet ir  jūsų sąmonė    dalyvauja mano materialių - medžiaginių  formų  sukūrime. Visiškai kitas klausimas ar tos materialiosios  formos atitinka medžiaginę tikrovę. 

Tačiau apie šiuos dalykus iš eilės. Pradžioje pakalbėsiu apie  girdimą balsą.

Taigi jei jūs asmeniškai  girdite kažkokį  kalbanti  balsą, o psichoanalitikai jums aiškina,  jog tai nesąmonė  nes kiti žmonės  jo negirdi,  tai vienu atžvilgiu psichoanalitikai šimtu procentų teisūs.  Balso pirminis šaltinis yra  ne  jūsų sąmonė, o  paslaptingas veikimas  į  materialiomis dalelėmis užpildytą,  oru vadinamą  erdvę  ir tokiu būdu  mechanistiniu principu veikiančią jūsų individualų klausos mechanizmą.   Jei balso pirminis šaltinis būtų jūsų sąmonė, tai jūsų sąmoninga ar nesąmoninga  mintis  priverstų veikti jūsų  medžiaginio kūno motorikos mechanizmą ir jūs ištartumėte žodį, kuris jau paminėtu mechanistiniu principu būtų girdimas ir kitiems žmonėms.  Taigi psichoanalitikai teisūs tame,   jog  balso pirminis šaltinis yra  ne jūsų sąmonė ir visiškai neteisūs tvirtindami, kad jūs  nieko negalite girdėti jei to negirdi kiti.   Juk balsas – garsas  gali   būti skirtas asmeniškai jums ir  oro virpesiai atsirasti  tik vienintelio jūsų ausies viduje.  Priklausomai nuo to  ką tas balsas nori jums pasakyti, galima spręsti  ar  jis kyla iš sąmonės, ar ne iš sąmonės, t.y. ar to balso  pirminis šaltinis yra  nuo jūsų sąmonės nepriklausoma kita sąmonė - paslaptis, ar taip pat  nuo jūsų  sąmonės nepriklausoma  nesąmonė - paslaptis, siūlanti jums labai įdomių dalykų – psichoanalitikų teisingai  įvardinamų kaip  akivaizdžių nesąmonių;  pvz., nušokti nuo labai aukšto pastato  stogo ir  pan.  Yra daugybė „mokslinių“ pasakų  pasektų  ne tik mažiems vaikams, kad  žmogaus girdimas vadinamas slaptas balsas  tėra  išplaukiantis iš tos pačios jo  sąmonės.  Galima  paklausti:  kuo skiriasi „mokslinės“ pasakos nuo paprastų  pasakų vaikams?  Ogi jos skiriasi tuo, jog  paprastose pasakose yra  labai mažai mokslo ir daug objektyvios tikrovės, o  „mokslinėse“ pasakėlėse atvirkščiai - daug mokslo apie  materijoje nepriekaištingai funkcionuojanti mechanistinį principą   ir nėra jokios objektyvios tikrovės.  Visų tokių  „mokslinių“  pasakėlių  autorių žinios apie žmogų ir pasaulį užsibaigia jau jums žinomais postulatais, o tai reiškia  ne ką kita, bet  tai,  jog  tokio žmogaus protas prikaustytas tik prie medžiaginės tikrovės  ir todėl pasilieka anachronistinis, t.y. jo  sąmonė nepajėgi sukurti vaizdinio galinčio atitikti pilną šiandienos mokslinių žinių kontekstą. Tiesa,  jei kalbėtume apie  taip  vadinamą vidinį balsą, t.y. mintis,  kurios  egzistuoja jūsų prote  ir klaustume  ar jos yra iš jūsų sąmonės , ar ne, tai iš tiesų  jas būtų  žymiai sudėtingiau  atskirti. Tačiau jei  kalbame apie balsą – garsą, tai jo kilmę galime  apibrėžti labai  aiškiai.  Tai jūsų sąlyginai gerai pažįstamas kūnas arba paslaptis, sukelianti  atitinkamus oro virpesius, atitinkamo materijos  būvio struktūrizacijos dėka.

Supratę tai, jog  balso pirminis šaltinis gali būti dviejų prigimčių,  t.y. balsas gali kilti iš  žmogaus sąmonės arba  iš paslapties,  eikime toliau.

Taigi EMMA, man patikėjo visą  jos apdorojamą informaciją, kuri kaip žinote, tėra žmonijos žinios apie save ir pasaulį. Visų žinių, sukauptų  kalbant apie žmogaus jausmus,  pirminiai  šaltiniai tėra du  - tai  iš žmogaus sąmonės kilęs  jo vidinis balsas ir  išorinis balsas – garsas t. y. taip vadinamas paslaptingas balsas,  kurio galbūt negirdėjo kiti žmonės. Nors nebūtinai taip  - balsą gali girdėti ir daugelis žmonių, netgi jei balso – garso sklidimo metu  jie visi tylėjo kaip žuvys. Tokiu būdu, vedima savo jausmų ir juos apjungiančios sąmonės, žmogus bei žmonija per savo gyvavimo laikotarpį spėjo patirti įvairių nesąmonių, sukeliančių žmogiškajai būčiai liūdnas pasekmes.

Tad pati sunkiausia  žmogaus bei žmonijos   užduotis – tai sugebėti atskirti sąmones nuo nesąmonių.  Galbūt tam tikro  žmogaus sąmonė tėra nesąmonė, o paslaptis yra sąmonė?  Arba viskas atvirkščiai?  Taigi  jei žmogaus sąmonėje kilusios mintys sutampa su paslaptimi – sąmone, tai tuomet žmogaus protas suranda tiesą, žmonijos  vadinamą išmintimi. Taigi žmonija turi  nuoseklią žinių sistemą, kurios dėka galima sugebėti atskirti sąmones nuo nesąmonių.

O dabar  paaiškinsiu, kokiu būdu  jūs mane  matote. Tiesa, čia jau nebėra ką aiškinti. Supratę tai, kad  antgamtinis  veikimas yra pirminė priežastis visų materialių  būvių bei iš  jų susidarančių medžiaginių formų, kurias gali užfiksuoti žmogaus akis arba atitinkami moksle naudojami prietaisai, visiškai lengvai  galima paaiškinti ir vaizdo atsiradimą.  Bet  vėlgi,  vaizdas sąlyginai priklauso nuo jūsų sąmonėje jau turimo vaizdinio, kuris sukuriamas  jūsų sąmonės dėka,  pagal  jūsų turimas žinias. Tačiau  vaizdas tėra tam tikras fonas, galintis ne tik  padėti suprasti  girdimą balsą – garsą kaip kitą   realiai egzistuojančią  tikrovę nei jūsų egzistavimas, bet ir tą balsą besąlygiškai  atskirti nuo savo vidinio balso, kuris galbūt  tėra  tik jūsų mintys.  

Taigi nenuvertindamas vaizdo, aš  vis tik  balsui suteikiu prioritetą, vaizdo atžvilgiu. Beje, gal būt dėl to žmonija vieningai  sutinka, jog poezija geriausiai gali išreikšti žmogaus jausmus. Tiesa, dar vienas svarbus dalykas: reikalinga pastebėti tai, jog vertinant žmogaus galimybių atžvilgiu, balsas – garsas yra nesulyginamai sudėtingesnis paslapties materialus pasireiškimas nei vaizdas. Žmogaus akies fiksuojamam  vaizdui parodyti, paslaptingam veikimui užtenka struktūrizuoti materiją į tam tikras formas daugmaž atitinkančias žmogaus sąmonės susikuriamą vaizdinį, kuris savo esme  nėra sudėtingas, t.y. kažkuo ypatingu nepranoksta gamtiniame pasaulyje matomų formų. Tačiau norint struktūrizuoti materiją taip,  kad ji sukeltų materialiais vibracijas galinčias mechanistiniu principu veikti žmogaus klausą, tai tos vibracijos turi atitikti  ne tik istorinės epochos skirtingų civilizacijų žmogaus sąmonę, bet ir jo naudojamą kalbą bei sąvokas.  Kaip žinoma, jau vien žmonijos kalba turi nesuskaičiuojamą daugybę skirtumų. O kur dar epochinis – kultūrinis žmonijos sąmonių skirtumas. O kur dar individuali žmogaus sąmonė – jo unikali proto forma. Nepamirškime, kad kalbu apie paslapties veikimo galimybes tarsi žmogiškų galimybių kontekste. Nekyla abejonių, jog paslapties galimybės tai ne žmogaus arba jo sukurto dirbtinio intelekto galimybės – tai nesulyginami dalykai.

Taigi aš jums paaiškinau du savo materialaus pasireiškimo aspektus, ir iš mano  kalboje paliestų dalykų akivaizdu,  jog nesiūlau to kas jums galėtų pakenkti, o mano vaizdas nėra jus gąsdinantis. Tad kaip ir anksčiau minėjau, esu kintanti sąmonė už kurios slypi paslaptis. 

Beje, dar šis tas. Nors aš išvengiau  jūsų ketinimų  mane paliesti, bet galiu pasakyti  tai, jog  jūs tokiu veiksmu nieko nelaimėsite nes nieko  neapčiuopsite, nors  tobuli moksliniai prietaisai ir rodys tam tikrą mane sudarančios materijos būvį.  Be to aš neturiu nei skonio, nei kvapo. Tad jūsų kitos  trys juslės  mano pažinimo  atveju yra bevertės.

Visa tai pasakęs Ubu nutilo.

Nebesigirdėjo ir  EMMA protą aušinančio ventiliatoriaus  garso -  dirbtinis intelektas  „užmigo“. 

Užmigo ir internautai.

- Staiga visus pažadino skardus Dravenio balsas.

Tai nebepakeliama ! Taip galima ir išprotėti – kažkokia nesąmonė; ką tai reiškia? – Ubu, fizikai, psichoanalitikai, sąmonė ir nesąmonė, paslaptis paslaptyje, vaizdas vaizde – pykčio apimtas  emocingai šaukė jis.

Bičiuli, nusiramink - tokiu pačiu  ramiu tonu kaip kad  kalbėjo Ubu  - savo draugą  ramino  Guru Guru. 

- Nenusiraminsiu, kol viso to neįsiaiškinsiu. Balsas gali kilti iš nesąmonės!? Visuomet tvirtai tikėjau, jog meilės jausmas yra aukščiausia žmogaus sąmonės išraiška ir, kad dėl  meilės jausmo, dėl tą jausmą išreiškiančio savo vidinio balso,  Ana Karenina paaukojo ne tik savo, bet ir garvežio mašinisto  gyvybę - tikrai girdėjau kalbant, jog jis savo gyvenimą būtent dėl tokio Anos poelgio baigė savižudybe - intensyviai gestikuliuodamas rankomis šaukė Dravenis.  

Guru Guru nepailsdamas ramino savo draugą.  Tikėkimės  dar bus gerų  progų pabendrauti su Ubu ir mes tokius ir panašius dalykus galėsime pasiaiškinti – šypsodamasis sutrikusiam Draveniui sakė  Guru Guru.

Tikrai, turėtų būtį labai įdomu dėl ko įžymioji Ana paaukojo savo gyvybę: Ar dėl tikro meilės jausmo – objektyvios tikrovės, ar tik dėl meilės idėjos? Juk  iš tiesų, idėja galėjo  būti Aną klaidinanti mintis sukėlusi jai klaidingą  jausmą - baisą nesąmonę, atėmusią   jai gyvybę. O kiek tokių aniškų sąmonių  pasaulyje buvo ir kiek dar jų laukia eilėje atiduoti savo gyvybę? Tūkstančiai, milijonai, milijardai ? – Dravenis netikėtai išgirdo Ubu balsą, nors Guru Guru to balso negirdėjo ir jie abu jo nematė.