Eternal Liiva. 999 footsteps. Footstep 13

The text is in Lithuanian.

O laukas buvo sąlyginai ilgas, koks ir žmogaus gyvenimas... Po velėna – Golemo molis, tik reikia jį atrasti ir iškasti. Tik milžinas Golemas išgelbės Lietuvą nuo žlugimo.

- Guuru, aš tikrai, tikrai nesuprantu, kodėl Tave taip puola, ignoruoja VISUR... – stebėjosi Liiva, - Tu nesi iš gatvės, kaip aš... 

- Aš esu niekas čia. Todėl ir nenoriu čia gyventi... Lietuvos patriotas esu, o Lietuvai bereikalingas, - atsakė Guuru.

- Atleiski man, bet Tu kažką slepi, bet tai jau Tavo reikalai - aš nesu smalsus...

- Ką slepiu? Nesupratau. Esu atviras, neturiu ką slėpt. Klauskit tiesiai - bandysiu atsakyt.

- Gal buvai įveltas į intrigas, sąmokslą prieš Galigantą, gal netyčia nuskriaudei referento pakaliką, ar įskaudinai labai stipriai, gal su jo „kultūrybės“ vasalu fiziškai susidorojai?

- Fiziškai? Tikrai ne. Kitaip? Irgi ne. Įveltas į intrigas? Čia kaip traktuot. Jei tai, kad išleidau knygą apie Lietuvos roką, dėl kurio labai daug kas užpyko, tada taip. Tiesiog jaučiu, kad man draudžia Galigantas - yra dėjęs baną - lįsti į: 1) muzikos tyrimus, 2) religijos tyrimus, 3) filosofiją, 4) bet kokius kitus tyrimus, gauti stipendijas, leisti knygas... Kodėl? Kas tas Galigantas? Pradedu tikėti reptiloidais... Sistema? Bet kodėl Galigantas taip nekenčia manęs? Tikrai nesu padaręs jam nieko blogo. 

- Guuru, aš esu iš gatvės, ir pagal savo visuomeninę padėtį pasiekiau labai daug... Taip neturėjo būti... Aš turėjau mirti girtas griovyje, ant šaligatvio, prie supuvusios tvoros... Bet Tu esi kito kalibro žmogus, matyt visos "vietos" jau užimtos, ir visose pozicijose jau yra Galiganto žmonės... Bet čia ne gamyba, ne verslas, o kultūra - kiek gabių žmonių buvo neįvertinti, paneigti, nesuprasti... Tikrai Tavo atvejis nėra išskirtinis ir unikalus... Nežinau, ar tai Tave nuramins, paguos, sustiprins...

- Nejaugi taip jau ir užimtos? Aš matau visur tuos pačius „genijus“, kurie nuolat gauna stipendijas, yra remiami, važinėja po pasaulį ir t.t. Manęs Jūsų žodžiai nepaguos. Aš visiems įrodysiu, kad galiu geriau... Jūs teisus, aš toks, noriu būti geresnis, bet ne už Jus, ne už ką nors apskritai, o už tuos, kurie gauna viską per blatą. 

- Tu teisus, aš niekur "nelendu", niekam "neužkliūnu" aš nematomas žmogus, rašau - gerai, nerašau - dar geriau... O Tavo atvejis kitoks - ir visi Tavo taktiniai ir strateginiai poelgiai turi prasmę, jie būtini... Na, užteks apie tai... keičiam temą...

Atsivėrė smegduobė ir draugai išvydo spindintį Golemo molį. Žemės auksas. Neribota galia. Grožis. 

- Noriu būti geresnis už Jus, - iš laimės nusijuokė Guuru.

- Būk, būk, būk geresnis už mane... - labai nudžiugo Liiva ir pradėjo „kvailai“ eiliuoti, - Tu pažvelki, koks atšiaurus ruduo, tiktas

ŠALTIS

rūku kvėpuoja pridusę kaminai
pasemiu saują sniego
kurui

Guru Guru žvelgdamas į Golemo molį taip pat trumpam prarado racionalų protą: liko tik lyrinis.

- Esu tikrai geresnis, bet ne už Jus, nes noriu sugrįžti...

NAMO

išlipęs iš balos
dėkoju
begarsiams sliekams
beveidėms smėlio upėms
kad
gatvėje beveik ramu
kad
už kampo tyko geras vėjas
kad
nepiktas mėnulis gena namo

Bet Guuru greitai atsitokėjo ir prisiminė, kad Liiva neatsakė į svarbiausią klausimą.

- Kodėl, Jūsų nuomone, mane taip "mėgsta" Galigantas, kad NIEKUR negaliu prasimušti?

- Guuru, mano atsakymas Tave įsiutins, bet aš atsakysiu... Galigantas - tik marionetė. Tai JIS Tave labai myli ir nenori, kad Tu nugrimztum į sėkmingos karjeros bedugnę, bet pasišvęstum tik dvasinei praktikai... Todėl Tau užkirsti visi materialūs keliai... Ar supratai mane? - piktai išrėžė Liiva, - aš kalbu ne kaip Zen Meistras, nes Tu man spjautum į veidą arba pasijuoktum iš manęs... Ar atsakiau į Tavo klausimą?

- Ne! Bet jei JO tokia Valia, aš Ją priimu... Vis dėlto esu maištautojas, todėl maištauju. Paradoksalu, Zen Meistre? Juk tu mėgsti paradoksus. 

Liiva įsiuto, tiksliau virtuoziškai apsimetė tokiu:

- Guuru, Tavyje nėra nei supratimo, nei nuolankumo, nei romumo... Maištas - tai kvailystė, egoizmas, bet ne paradoksas... Daugiau nemokysiu Tavęs... Eime kasti Golemo molį. 

Guuru norėjo piktai atsikirsti, bet jis vienas stovėjo lauke šalia atsivėrusios smegduobės. Liivos nebuvo. Ir su kuo tuomet kalbėjo Guuru?

- Nemokyk. Nekasiu vienas... Išeinu kelt revoliucijos! 

Bet didžiai Guuru nuostabai prie smegduobės privažiavo sunkvežimis. Iš kabinos išlipo Liiva ir padavė Guuru kastuvą. Abudu pradėjo kasti, tol kol kėbulas tapo pilnas.

Darbo metu Guuru nekalbėjo, o Liiva kalbėjosi tik su savimi (be garso) ir smalsiai stebėjo Guuru hologramą, ir nieko čia keisto – visas pasaulis tik JO sukurti kvantai. Be to, Golemo molis turėjo užburtų galių.