Guru Guru sugrįžta. Ma certamento!

- Naudokite nepagrindines mintis, nemetaforas, nesiužetus, lėtai rašykite, nenusibaikite... Išlikite rašytojais, poetais, dramaturgais iki pat mirties. Kažką sukurti, parašyti visai nebūtina. Netgi žalinga... Svarbu išlikti ne žymiam, bet gyvam!

Mokiniai nepasidavė – jie mokėsi eksternu: stebėjo, kaip Guru Guru eina į parduotuvę, koncertą, teatrą, kaip įlipa į autobusą... Kartais akademinio stebėjimo horizonte pasirodydavo Dravenis, kuris taip pat gerbė paprastus, kasdienius Guru Guru veiksmus... O Guru Guru nelikdavo skolingas, ir buitinius judesius patvirtindavo gilia filosofine išmintimi...

Bet įspūdingiausia buvo tai, kad Guru Guru nesijautė didžiu mokytoju, tobulu išminčiumi. Ir kai Dravenis atskleidė šį faktą, Guru Guru keistai (kitaip neįmanoma apibudinti) nusišypsojo:

- Draveni, nebūk artistas...

- Ar prajuokinau? O gal tu turi slaptą fobiją?

- Mano slaptoji fobija - kada nors nebesugebėti liūdėti... Aš bijau neliūdėti, nes koks bus nepakeliamai linksmas gyvenimas be liūdesio... Kartais man atrodo, kad mane persekioja cirko klounas (labai panašus į referentą Galigantą) ir nori prajuokinti...

- O gal Galigantas persirengė klounu ir nori tave paskatinti kvatoti ir šokti šv. Vito šokį... Pasisaugoki!

- Šokti yra natūralu, bet rašyti – ne. Įvaldyti klaviatūra, pajungti smegenis tampa vis sunkiau...Reikia sulėtinti tempą, nesinori nusibaigti, dar neparašius knygos... Aš rašau žodžiais, kurie plaukia iš širdies. Širdis varinėja kraują. Vadinasi, aš rašau krauju, kaip kažkas sakė. Gal tu, Draveni?

- Ne! Ne aš. Yra kitos nuovargio ir išsekimo priežastys: tave (remiuosi faktais) persekioja tūlas klounas, tobulas Galiganto antrininkas?

- Ne, tai Galigantas – tobulas cirko klouno antrininkas.

Dravenis nutilo, ne bijojo būti pavadintas antrininku. Šis dar nepatvirtintas spėjimas būtų mirtinas smūgis jo jautriai, pažeidžiamai savigarbai.