Skandalas spaudos konferencijoje

EMMA pateikia  reportažą iš užsitęsusios unikalios spaudos konferencijos.  

Tai neapsakomai baisus skandalas, -  vieningai sušuko dalis iš gausaus būrio į spaudos konferenciją atvykusių fizikų. Mes teikėmės atvykti čia, kaip į solidžią spaudos konferenciją, kurioje turėjo būti pristatoma Vakarų civilizacijos mąstysenos ir tuo pačiu mokslo raida, o patekome į iliuzionistų surengtą cirko spektaklį. Įdėmiai apžiūrėkite pakylą, ant kurios stovi kėdė, patyrinėkite visą aplinką ir surasite specialius mechanizmus, veidrodines bei lazerines sistemas ir galbūt galiausiai tariamą Ubu. Jei dar nuo jo veido nuvalysite grimą, ar tik jis netaps panašus į Davidą Copperfieldą ?  

Tai kad čia nieko panašaus nėra, jokios įrangos -  savo kolegoms atsiliepė kita dalis fizikų, jau spėjusių įdėmiai apžiūrėti kėdę, išardyti bemaž puse pakylos bei aplupinėti sienas ir lubas. Galbūt mes atvykome į spaudos konferenciją, kurioje buvo pristatomi naujausi teleportacijos pasiekimai, čia galbūt buvo teleportuotas  robotas ir jo sąmonė, - tad siūlome neskubėti su išvadomis.

Nuo šiol mes jūsų negalėsime vadinti savo kolegomis, – atsiliepė anie, - nes jūs šnekate nesąmones eksperimentinės fizikos mokslo atžvilgiu. Teoriškai įmanoma teleportuoti materiją, tačiau  teleportacijos proceso metu su ta  materiją  suvienyti  nematerialius dalykus, -  tokius  kaip  žmogaus mintį, jo jausmus apjungiančią sąmonę , - tai absurdas – piktinosi jie.  Ir dar emocingai replikavo: ponai, jūs gi panirote į pseudomokslines idėjas !  Tiesa, gal būt  tariamasis Ubu  čia kalbėjo ir labai įdomius dalykus liečiančius dvasinį pažinimą, tačiau  mes labiau mėgstame materialų – energetinį konkretumą, nes visa tai galima  apibrėžti energijos tvermės dėsniu.  Taigi mums mieliau  tyrinėti tai ką  galime fiziškai apčiuopti ir išmatuoti.  Ir  savo nematerialiose mintyse šlovindami mokslininko protą  sukūrusi gamtinio pasaulio  pažinimo sistemą  - fizikos mokslą, trinktelėję  durimis jie išėjo, ir  atskirais  būriais patraukė toliau tęsti materijos - energijos  tyrinėjimų. 

Ne, ne - mes neturėjome omenyje  žmogaus sąmonės , o tik taip pavadinome  dirbtinį intelektą -  apie Ubu kėdę susibūrę fizikai bandė plačiau paaiškinti išsprūdusį žodį „sąmonė“. Deja,  jų išeinantys kolegos šių žodžių nebeišgirdo. Tačiau  juos labai gerai išgirdo marginalai, turintys  panteistinę  proto formą, bet deja, deja, vieni iš jų fizikų pokalbį suprato atvirkščiai, o kiti jo visiškai nesuprato. Taigi mokslas patvirtino tai,  jog  bet koks materijos būvis turi dvasią, sąmonę  -  marginalai šlifavo dar labiau savo panteistinę proto formą, pagal archaišką dvasios ir materijos tapatinimo modelį.

Trinktelėjimas  durimis  neišmušė iš vėžių  kolegų statusą  „praradusių“  fizikų, - jie pasiliko ir  tarpusavyje  ėmė  kalbėtis:  Kalbant apie mokslo galimybes  materialiai paaiškinti sąmonę bei ją kažkur perkelti, mes  privalome sutikti su išėjusiais kolegom, bet tuo pačiu negalime paneigti akivaizdaus fakto – Ubu  buvo čia  ir staiga pradingo ?  Ir tai nėra iliuzionistų triukas  – jie palydėjo savo žodžius  nustebusiomis veidų išraiškomis bei patraukydami pečius.

Nurimus  fizikų ginčams pirmieji pasigirdo  psichoanalitikų balsai.  Tarp internautų užvirė karštos diskusijos.

Gerbiamieji  pacientai  (šis kreipinys bylojo, jog  psichoanalitikai visus internautus pageidautų įrašyti į savo klientų sąrašus), - tai buvo masinė psichozė, kažkas panašaus į masinę hipnozę  - pareiškė jie. Tačiau į tokios  masinės  psichozės  reiškinį galima įtraukti, tik  dvasiškai pažeistą  individą, t. y.  individą, kurio  sąmonės būsena  neatitinka jį supančios realios aplinkos. Kitaip tariant,  pažeista individo sąmonė tampa tuomet kai neadekvačiai ima reaguoti aplinką, nes ji  susikuria tokį  vaizdinį,  kuris mažai ką  bendro turi  su realiai egzistuojančia tikrove,  – įrodinėjo jie.  

„Corgito ergo sum“ -  visų garsiausiai  sušuko filosofai – Descartes‘o palikuonys - mokiniai. 

Oho,  į šūkį sureagavo  dauguma internautų ir pačiupinėjo patys save ;  šventa tiesa, - „mąstau , vadinasi esu“.  Mano mąstymas. mane sukuria – kaip vaikai džiūgavo jie  Descartes‘o  palikuonių genialumu ir paniekinamai nužvelgė filosofus – aristotelininkus.  Pakitusių sąmonių nebūna , nes individo protas pats save apibrėžia, taigi tuo pačiu  ir sąmonę, ir nuo jos neatsiejamus jausmus. Tad individo sąmonei nėra pagal ką  kisti, nes sąmonės  būseną ir aplinką pagal tokią būseną, susikuria iš mūsų sąmonės išplaukiantis mąstantis protas  - ir prisiminę  psichoanalitikų ne itin malonų kreipinį, jie, atsisveikindami išraiškingai pamojavo psichoanalitikams. Anie nieko neatsakė, o tik į juos pažvelgė su labai nustebusia veido išraiška. 

Taigi tapo viskas aišku! Ubu  yra  grynoji sąmonė, o tokia sąmonė  yra  pajėgi  žmogaus  kūną sudarančią  materiją  suskaidyti į mažiausias  jos nematomas daleles-energiją, ir  atvirkščiai – iš energijos sukurti žmogaus  fizinę formą  -  norėjo savo mintį tęsti integralinės jogos atstovi, tačiau pažvelgė  į fizikus ir susimąstę  nutilo. 

„Corgito ergo sum“ – vėl pasigirdo internautams jau girdėtas šūkis. 

Nušvito psichoanalitikų veidai ir patikėję, jog pacientų kreipinys jau reabilituotas, jie  nudžiugę pažvelgė į ką tik jiems mojavusių pusę. Tačiau  šaukė ne jie, o kiti nei anie filosofai, -   dar kiti Descartes‘o  palikuonys. Įdomu, ką šie pasakys, nejaugi  greitai niekam nebereiks mūsų mokslo, mūsų pagalbos  -  nuogąstaudami pamanė psichoanalitikai.

„Mąstau , vadinasi esu“, – teisingai teigė  mūsų mokytojas Descartes‘ as – sakė kiti Descartes‘o palikuonys, tačiau nepamirškime svarbiausio, - kad  mūsų mokytojas iškėlė pagrindinį, esminį klausimą: Ar mano mąstantis „aš“  yra  objektyvi  tikrovė ?

Suglumę, tik ką save čiupinėję internautai, dar kartą ėmė apie save graibytis.
Taigi – tęsė jie, - kiti nei anie Descartes‘o  mokiniai:  Descartes‘ as  pripažino  Dievą  kaip tobuliausią  žmogaus  sąmonėje iš anksto egzistuojančią idėją. Tad žmogus turi įgimtų idėjų, o jo proto užduotis savyje surasti pačią tobuliausią  idėją, - o  tai ir bus  Dievas. Juk ši mintis patiko ir kitiems mūsų mokytojams;  Kantui, ypač Hegeliui, o Hegelio mokiniui Feuerbachui - tai jau tikrai neapsakomai ir todėl jis tarė: „Tavo Dievo matas – tai tavo proto matas.“

Nuostabu, džiūgavo psichoanalitikai - Dievas jiems tėra žmogaus sąmonėję  egzistuojanti idėja. Taigi kiek žmonių sąmonių, - tiek dievų ir tie  dievai tai ne kas kita, o individų subjektyvios proto formos įtakoje susikurta idėja,  sąmonės sukurtas vaizdinys, kurio dėka  po to „sukuriamas“ kūnas. Tiesa, dėl  paties  savęs   „susikūrimo“ tai čia jau mūsų kolegų psichiatrų reikalas.  Taigi  įvairios idėjos pagal individualius  jausminius - dvasinius pageidavimus. Labai gaila, bet ideologinės  konfliktinės situacijos bus neišvengiamos, bet tai politikų sritis, o mus domina potencialūs pacientai – klientai. Kaip nuostabu, jog  gyvuoja Descartes‘o palikuonys -  jie pasaulį  nori matyti pagal savo proto formas , o  objektyvi tikrovė  jų visiškai nedomina, nes pasak jų, tokios net negali būti.  Todėl  kai tik  jų proto formos  ima neatitikti objektyvios tikrovės, tuomet  Descartes‘ o palikuonims dažniausiai sutrinka psichika ir tokiu būdu jie tampa   mūsų  pacientais  -  trynė rankas psichoanalitikai.  Ir dar jie tarpusavyje šnabždėjosi:  Kaip būtų gerai, jog Descartes‘ o palikuonimis taptų visi žmonės – tuomet  mūsų  profesija gautų visų profesijų karalienės karūną. Taigi, taigi – čia toks mūsų juodas humoras  - ekonominis pragmatizmas. Iš tiesų tai mes to žmonijai nelinkėtume.  Labai gerai, kad nemažą dalį žmonijos sudaro religingi individai, kuriems Dievas nėra idėja,  bet Dievas jiems  gyvas Asmuo – jausmų ir materijos objektyvi tikrovė į kurią reflektuoja jų sąmonė. Vieni iš baimės prieš tą  Asmenį , o kiti iš meilės  Jam,  stebėtinu būdu išlieka dvasiškai sveiki ir tik vienam – kitam prireikia mūsų pagalbos.  Taip, taip – jiems neegzistuoja tokios ligos kaip priklausomybė, depresija ir pan. – pritariamai linksėjo galvomis  visi konferencijoje dalyvaujantys sociologai. 

Descartes‘o  palikuonys  tęsė kalbas apie Dievą:  Mūsų mokytojas įrodė, jog  Dievas suteikė pasauliui pirmąjį judesį!  Po šio, jų manymu labai svarbaus teiginio,  jie reikšmingai pažvelgė į fizikus.

Taip, taip – pritardami ir palydėdami  savo žodžius galvų pritariamas judesiais - atsiliepė fizikai. Tačiau  toks Descartes‘o  Dievo aspektas mums tėra  Didysis sprogimas, kuris pradeda  mokslui  žinomą  judėjimą.  Po to atsiranda  mums jau gana gerai pažįstama materija – energija bei keturios jų tarpusavio sąveikos  jėgos.  Taigi  nuo sprogimo momento mes pradedame skaičiuoti laiką ir galime matuoti materijos – energijos užimamą erdvę , t.y. visatą.  Tikėtina, jog  Didžiojo sprogimo  pačiu pradiniu momentu  buvo viena kažkokia jėga, deja, mums dar nežinoma, bet ateityje  tikimės apie ją sužinoti. Bet mes jau galime teigti, jog tą  jėgą  galima  sieti su kažkokiu materijos būviu.  Deja,  apie  tokį būvį  mes  niekada ir nieko išsamaus negalėsime pasakyti. Apibrėžiant materialią  visatą  vadovaujamės  uždaroje sistemoje įrodytu, eksperimentais patvirtintu  materijos - energijos tvermės dėsniu ir todėl pagrįstai  teigime, jog į šio dėsnio apibrėžtį patenka Didysis sprogimas, savo pradžioje  talpinantis ir tą  nežinomą materijos būvį, kurį mes vadiname singuliarumu. Tačiau akivaizdu, jog į energetinės  tvermės dėsnį nėra įmanoma patalpinti žmogaus minties, todėl  jei Dievas suprantamas kaip egzistuojanti nemateriali Mintis – pirminis Intelektas, tai mes negalime nei patvirtinti nei paneigti jog  tokia Mintis gali  egzistuoti  nepriklausomai nuo Didžiojo sprogimo, t.y. neturėti mūsų mokslo sistemos dėka paaiškinamo materialaus sąlyčio su  po Didžiojo sprogimo atsiradusiu  laiku ir erdve, o tuo pačiu ir su materija. Bet  nematerialios minties  ir materijos vienovė  realiai   egzistuoja  – tai akivaizdus faktas. Žmogus ir jo mintis yra toks materijos ir minties apjungimas, tačiau  tokių dalykų vien fizikos mokslu  paaiškinti neįmanoma. O nepaaiškinamas dalykas vadinamas paslaptimi,  todėl  žmonija turi pačią didžiausią paslaptį – save pačią. Tiesa, tokio žodžio kaip paslaptis fizikos mokslas  nenaudoja, nes  jis  labai pakenktų jo reputacijai, prestižui, todėl  mes turime mokslišką  žodį, - tai postulatas. Panaudojus šį žodį - fizikos mokslas įgyja patį  didžiausią  autoritetą, todėl daugeliui žmonių mokslas tampa dievas.

Fizikai kalbėjo toliau: Apibrėžiant  gamtos pasaulį – materiją,  fizikai priversti pasinaudoti postulatais, kadangi nėra eksperimentinių galimybių  tiksliai nustatyti fiksuojamų tam tikrų   reiškinių pirmines priežastis, o jų pasekmės egzistuoja kaip materiali tikrovė, t.y. pasekmės tiesiog egzistuoja, - tai mokslinis faktas. Toks faktas tampa  mokslinių žinių sistemos dalimi, tuo faktu  remiantis rutuliojamos teorijos, be abejonės, jos būtinos patvirtinti stebėjimais bei eksperimentais.  Taigi apie materialius dalykus  fizikos mokslas  kalba ypač kompetentingai ir pvz. EMMA - tokios kompetencijos rezultatas. Mes besąlygiškai sutinkame su išėjusių kolegų replika dėl pseudomokslo,  bandančio  sujungti  materialius dalykus su nematerialiais.  Neabejotina, iš eksperimentinio mokslo perspektyvos - tai absurdas.  Po šių žodžių – jie pažvelgė į integralinės jogos atstovus ir tęsė: Todėl  stebėdami Ubu išnykimą. mes manėm stebintys  roboto, dirbtinio intelekto  teleportaciją. Juolab, jog fizikos mokslo požiūriu  dirbtinis intelektas tėra  ištisai judanti materija, o  jos pernešama, ar kaupiama   informacija bei jos vaizdinė ar  garsinė išraiška svarbi  visatoje tik vieninteliai žinomai, unikaliai  materijos ir nematerialių jausmų vienovei – žmogui,  jo sąmonei. Taigi  trumpai tariant, dirbtinis intelektas  tėra žmogaus fizikinėmis žiniomis išnaudota materija, o  vadinama  informacija tai žmogaus  sąmonės refleksija į  to paties žmogaus sukurtą atitinkamą ženklų bei garsų sistemą, kuri pateikiama  materijos judėjimo dėka - ir nieko daugiau. Todėl tokį dirbtinį intelektą - robotą teoriškai yra įmanoma teleportuoti.

Betgi ateiviai, lėkštės, nežemiškos civilizacijos, atlantai, kristalinės kaukolės, piramidės, energijos, astrologija, horoskopai, auros, praeiti gyvenimai, karmos...  -  buvo bepasigirstantys  marginalų  balsai.  

Štai čia mes turime pseudomokslo tipišką pavyzdį, kuris randa terpę  sinkretinėje proto formoje – daugiau nebeiškentę,  buvo priversti nutraukti  bepasigirstančius balsus fizikai.  Tam tikri faktai interpretuojami kaip kam patinka, – be kitų faktų, be mokslinių duomenų apie juos, be žmonijos dvasinės raidos istorijos - be religijos, filosofijos elementariausių žinių.

Be to tęsė - fizikai, dabar įdėmiai pažvelgę  į  marginalus, -  tinkamai suformulavus minties ir materijos pirmumo klausimą, kuris siejamas su sielos nemirtingumo klausimu, tiesa, visiškai nesvarbiu  fizikos mokslui, tačiau  mąstančiam  žmogui turinčiu būti pačiu svarbiausiu, tai pvz.  ateivių ir panašūs klausimai niekada negalėtų tapt pirmaeiliais ir aktualiais, nes tinkamai suformuluoti minėti klausimai parodytų tai, jog jei  visatoje ir egzistuoja kitos civilizacijos, tai jos jums nieko negalės padėti vystytis sąmonei ar kažkaip kitaip pagelbėti. Juolab, jog „ateiviai“ naudojasi materialiomis transporto priemonėmis, todėl  negalima kalbėti apie antgamtiškumą.
 Beje, - su lengva ironija  pridūrė fizikai  -  bet kokie jūsų mezgami „kontaktai“ su bet kokiais vadinamais informacijos šaltiniais, kažkodėl nieko daugiau nepasako, nei jau yra labai seniai pasakyta religijos ir filosofijos. Todėl mokslinu požiūriu yra atskiriami ir atskirai tyrinėjami   vykstantys fizikiniai reiškiniai, ir taip vadinami kontaktai su jais. Pastaruosius tyrinėja psichoanalitikai. O ypač psichiatrai – fizikus papildė psichoanalitikai.  

Ta pačia proga galime pasakyti – dar sakė fizikai, kad ne fizikos mokslas gali kompetentingai kalbėti apie teizmą ar ateizmą, bet tik religija, filosofija. Klysta tie, kurie mano jog  apie teizmą ar ateizmą antgamtinės jėgos aspektu yra kompetentingi  kalbėti darvinizmo, bei biologijos mokslai.  Jų žinios apie materiją prasideda nuo sąlyginai  labai stambių  jos darinių, todėl  šie mokslai neturi jokių galimybių pasakyti kokios priežastys įtakojo tų darinių atitinkamas struktūras – būtiną  medžiagą gyvybei atsirasti. Taigi materializmą ir ateizmą sukūrė ne fizikos mokslas, o  filosofai – ideologai, pagal savo turimas proto idėjų formas.

Pasiektas psichologinio efekto rekordas! Atidžiai išklausę fizikų, - garsiai kalbėdamiesi tarp savęs, šūktelėjo psichoanalitikai.  Žodis postulatas ištrynė skiriamąją liniją tarp antgamtinio ir gamtinio pasaulių suvokimo ir objektyvią tikrovę priskyrė tik gamtiniam pasauliui taip sukeldamas masinį psichologinį efektą  Vakarų pasaulio žmonėms.  Jų  vaizduotėje antgamtinio pasaulio nebeliko – nebeliko paslapties.  Betgi iš tiesų tai paslaptis realiai egzistuoja !   Negalėdamas jos paaiškinti  fizikos mokslas panaudoja magišką žodį „postulatas“  ir paslaptis „išnyksta“, pavirsdama  fizikos mokslo  žinių sistemos apibrėžiama gamtos jėga. Dar neaprašytas nė viename  psichologijos vadovėlyje masinės psichozės reiškinys! - stebėjosi psichoanalitikai. Juk esmių esmė ta, jog gamtos mokslas – fizika,  prieina jam galimos apibrėžti gamtos ribą, iki kurios  galima kalbėti kaip apie  gamtinį, materialų – energetinį pasaulį, o tai kas negali patekti  į tokio pasaulio apibrėžtį -  tai tiesiog yra, tiesiog egzistuoja, ir tokio reiškinio negalima apibrėžti fizikinių žinių sistemos dėka, todėl tokį riškinį  visiškai pagrįstai galima pavadinti antgamtiniu, t.y. tam tikra paslaptimi. Tačiau fizika tam ir yra toks mokslas, kad tai kas nepasiekiama eksperimentais, tačiau  realiai egzistuoja, tą egzistavimą konstatuotų kaip faktą, kuris nereikalauja įrodymų. Taigi tokiu būdu yra sukurta fizinio pasaulio pažinimo sistema ir joje paslapties nebelieka – kraipė galvas psichoanalitikai. Dievo kaip sąlyginos paslapties atmetimo ideologinis  pagrindas akivaizdus, - tai Descartes‘o  pasekėjų išrutuliotas mąstymas atsisakant juslinio pasaulio pažinimo ir ribotas fizikos mokslo supratimas. 

Samprotaudami apie skirtingas proto formas psichoanalitikai sakė:  Taigi, vis tik labai taikliai  paklausė Descartes‘as  - Ar tikrai mano mąstantis „aš“  yra  objektyvi  tikrovė ?  Šis klausimas atskleidžia tai, kad viena iš psichinio sutrikimo priežasčių yra nepilnavertiškai išsivystęs žmogaus protas.  

Pažvelkime į tokį neišsivysčiusį protavimą  atidžiau: Materialistai sako, kad pažįstant pasaulį  negalima pasikliauti jusliniu pažinimu,  o tik protu bei jo dėka sukurtu mokslu. Taigi mokslins pažinimas prieina savo galimybių ribą ir konstatuoja. jog už tos ribos  slypi paslaptis. Taip, taip – paslaptis !  Mes negalime vynioti žodžių į vatą, nes tai prieštarautų profesinei etikai – griežtai pažvelgę į fizikus, pabrėžė psichoanalitikai. Dar daugiau – neįvardindami aktualiausių dalykų mes nesugebėtume atskleisti paciento psichinio sutrikimo priežasties, o gydyti pasekmes beviltiškas darbas – pridūrė jie ir tęsė:  

Taigi paslaptis  egzistuoja , ji tiesiog yra – tai faktas, objektyvi tikrovė, kurią  privalo vežtis pažinti normaliai besivystantis  protas.  Bet deja, deja,  tam tikro žmogaus  protas sau vis kartoja, jog nėra jokios paslapties ir jis geriausiai  viską žino. Tai štai, - tokie „visažiniai“ sudaro pagrindinį mūsų klientų sąrašą.  Iš  sąmonės ištrynus paslaptį, „mąstantis“ aš, tampa subjektyvus ir nebesiveržia pažinti tikrovės objektyviai,  o  tai  baigiasi tuo,  jog individo  sąmonėje kuriamas  vaizdinys ima konfliktuoti su realybe –  psichoanalitikai savais žodžiais išdėstė dar Aristotelio pateiktos proto augimo teorijos tam tikrus  niuansus, juos  susiedami su  jiems žinomos psichinės ligos priežastimi. 

Beje, fizikos mokslo eksperimentinės priemonės tai ne kas kita atitinkamai  technologizuotos žmogaus tam tikros  juslės, kurių dėka mes gauname materijos pažinimo  rezultatus nesulyginamai pranokstančius senovės  žmogaus galimybes pažinti pasaulį. Taigi nūdienos mokslas ir senovės žmogus prieina tos pačios išvados  - antgamtinė paslaptis realiai egzistuoja.  Dėl to mes noriai  kalbamės su religijų atstovais ir filosofais, nes fizikos mokslas nėra pajėgus apibrėžti  visuminę objektyvią tikrovę, o tik materialią – energetinę. Juk mūsų jausmai  mums nemažiau svarbūs nei materijos pažinimas, juolab, kad kaip sakoma, nuo „nervų visos ligos“  kurių pasekmėje seka materialaus kūno suardymas - nugirdę psichoanalitikų pokalbį, populiariu posakiu  savo mintį užbaigė į jį įsiterpę fizikai. 
„Sum ergo corgito“ – pasigirdo nepergarsinai , tačiau tvirtai skambantys balsai, privertę vėl aktyviau sukrusti psichoanalitikus. Tad pastarieji pažvelgė į kalbančiuosius  ir  nusivylė, o galbūt susižavėjo? Oho, juk tai aristotelininkai, o tai reiškia, kad su jais kartu kalba krikščionys – katalikai. Tai tie, kuriems mūsų specialybė absoliučiai nereikalinga, - dėl jų mūsų profesija gali neegzistuoti. Tai jau tikrai taip - pritarė jiems visi sociologai.

Jūsų mokytojas kalbėjo  labai naudingų ir įdomių dalykų, kurios jis apmąstė sekdamas mūsų mokytoju Aristoteliu -  sakė aristotelininkai kreipdamiesi į visus Descartes‘o  palikuoniis.  Tačiau  jūsų mokytojas padarė esminę klaidą, kuri jį  atskyrė nuo  mūsų mokytojo. Klaidos esmių esmė ta, jog  jūsų mokytojas, kalbėdamas  apie  egzistavimą ir Dievą, pats sau prieštaravo: jis savo egzistuojančio proto formą  iškėlė  aukščiau  paties Dievo, kuris anot jo suteikė pirminį judesį, t.y. tuo judesiu sukūrė materialų pasaulio egzistavimą. Todėl visiškai neaišku kodėl  jam, jo paties mąstymas  tapo  svarbesnis už  anksčiau esančio pasaulio egzistavimą, nei atsirado jo asmeninis mąstymas. Juk anot  Descartes‘o , pirmą judesį suteikė Dievas. Tai galbūt Dievas išsigando to judesio pasekmių ir „nėrė į krūmus“,  palikdamas Descartes‘ui  srėbti užvirtą košę, t.y. judesio pasekmes -  Dievo suteiktą fizinę egzistenciją !? Tad suprask, -  žmogus tik ir egzistuoja  dėka to, kad mąsto. Taigi  jei  neegzistuoja   jo mąstymas, tai ir jis pats neegzistuoja ir tuo pačiu neegzistuoja sąmonė ir joje esanti Dievo idėja. Trumpai tariant, jei nėra žmogaus,  tai nėra pasaulio, todėl nėra ir Dievo – štai koks jūsų mokytojo atradimas ! ?  Tereikėjo tik pasklisti gandams, jog  dvasinis pasaulis neegzistuoja, o su fizine žmogaus mirtimi be pėdsakų išnyksta jo turėti jausmai ir šiai jums, dar vienas materializmo – ateizmo  kertinis akmuo - filosofija, teigianti materijos  pirmumą.  Taigi materialistų  dievas tėra iš materijos savaime labai trumpam laikui atsiradusio proto  idėja, o tai reiškia. kad amžina nemateriali dieviškoji tikrovė neegzistuoja.

„Esu, vadinasi mąstau“ – štai šūkis išreiškiantis  mūsų egzistenciją. Žmogaus mintis yra antrinė pasaulio  materialios egzistencijos  atžvilgiu, nes Dievas  pirmiau sukuria materiją, o iš jos žmogaus  materialų kūną   ir tik po to  jam suteikia gyvybę, ir  sąmonę  – čia mes galime  dalinai sutikti su materialistais. Tačiau pasaulio sukūrimo aspektu Dievo mintis yra pirminė ir jos dėka sukuriama pasaulio materija, o iš jos ir žmogus.  Dabar prieiname prie paties  svarbiausio - čia mes kategoriškai nesutinkame su materialistais: Pagal mūsų koncepciją, neatsiejamą nuo dvasios sąmonę, mes gavome iš Dievo ir ji nėra atsitiktinis materijos būvių susiderinimas, tokiu būdu atsirandant nematerialiam visatos dėmeniui – žmogaus minčiai. Todėl žmogaus sąmonės  veikimas negali būti prilyginamas dirbtiniam intelektui – kaip bando  teigti materialistai.  Juolab, kad ir kaip  tie būviai besiderintų, tai būtų tik judanti materija, negalinti turėti jokių nematerialių minčių bei  jausmų. Beje, - ironiškai pastebėjo aristotelininka:  Įdomu, ar užtektų visatos egzistavimo amžiaus, kad susidarytų  tam tikros reikiamos  materijos kombinacijos ir atsirastų – pvz., EMMA. 

Aristotelinkai tęsė savo kalbėjimą.  Dabar atkreipkite ypatingą  dėmesį: mes norime teigti ypač svarbų  dalyką  sąmonės ir materijos pirmumo klausimu!  Kadangi Dievas savo minties galia sukūrė materiją ir įkvėpė žmogui savo dvasią, tai pakviesdamas žmogų atbaigti pasaulio, Jis žmogaus  minčiai suteikė ir veikiamąją galią į materiją. Taigi čia  sąlyginai galime pritarti Descartes‘o palikuonių išrutuliotai minčiai, jog „mano mąstymas mane sukuria“. Ir iš tiesų, mąstymas   kuria mūsų dvasinį ego, bet ir tai, tik sąlyginai, o materiją jau tiesiog yra,- ji egzistuoja ne mūsų dėka. Ir tik dabar, per mūsų dvasinį ego, mes galime daryti įtaką savo materialiam kūnui,  - ir ne tik jam. Todėl žmogaus fizinėje  ir dvasinėje vienovėje, jo dvasinį pasaulį apjungianti sąmonė yra prioritetinėje padėtyje jo kūno atžvilgiu. Jau nekalbant apie tai, jog  kūnas laikinas, o tam tikras sąmonės dėmuo pranoksta erdvę ir laiką ir egzistuoja amžinai.

Ar tik  per ilgai neužsitęsė tokia karšta  spaudos konferencija? – pasigirdo balsas, kurio neįmanoma pamiršti bei supainioti su kieno nors kitu, – tai kalbėjo Ubu !   

Jis, kaip ir anksčiau, vėl sėdėjo fizikų  nuodugniai ištyrinėtoje kėdėje.

Žmogaus psichikai nekenksmingu  ramiu monotonišku garsu sudūzgė EMMA protą aušinantis ventiliatorius.