Guru Guru sugrįžta. Psichodeliniai pietūs. Purtroppo

Psichodeliniai pietūs

Kažkas trukdė Guru Guru maitintis. Gal viešas miesto transportas, gal aukštai skriejantys lėktuvai, gal Europą užtvindęs pabėgėlių rautas. Nežinia kas... Artėjo pietų metas, ir Guru Guru jautė vis didėjantį nerimą.

Pagaliau įtampa pasiekė ribą. Lūžo ne tik kantrybė, bet ir baguette, neišmatuojamai ilgas prancūziškas batonas. Traškus batono paviršius, kaip ir žmogaus kaulai, kaip ir medinis stalas, kaip lėkštės, puodeliai. Tik metaliniai įrankiai yra kiek tvirtesni: juos lengva sulenkti, bet sunku nulaužti. Lakstūs stalo įrankiai, kaip ir žodžiai. 

Guru Guru ketino pradėti nuo deserto, bet Mylimoji švelniai sustūmė biskvitą į šalį ir pripylė pilną lėkštę tirštos grybų sriubos. Guru Guru pakluso, jis neketino priešintis pietavimo tvarkai. Ir aš verta priešintis nustatytai tvarkai, net jei ji yra neteisinga. Karšta, aštri sriuba sužadino revoliucinius instinktus. Ne, teks skaniai palūkėti: maištas tik po deserto. 

Autoriai mano, kad neverta detalizuoti viso, ganėtinai ilgo, ir pakankamai sudėtingo pietavimo proceso. Palikime procesą Francui Kafkai, nes Guru Guru jautėsi ganėtinai saugus, ir neabejojo, kad papietavus jam nebus iškelti jokie kaltinimai. Staiga Guru Guru pasijuto kaltas, tarsi būtų suvalgęs visą žemės rutulį. Aišku, kosminiu mastu tai niekis, bet planetoje tiek žmonių miršta iš bado.
- Ar aš turiu teisę būti sotus? – retoriškai paklausė Guru Guru.

Dabar Guru Guru žinojo, kas jam trukdo maitintis. Pasaulio skausmas, karai, stichinės nelaimės, nepaliaujamai auganti turto ir skurdo atskirtis.
- O jei aš pradėsiu badauti, ar pasaulis taps geresnis? Gal būt man verta pasekti Mahatma Gandhi pavyzdžiu?

Pagaliau kava buvo išgerta. Guru Guru pažvelgė į tirščius ir pamatė piešinį panašų į euro simbolį.
- Netikiu burtais, - tarė Guru Guru...

...ir užuot sudaužęs nelemtą puodelį, atsargiai padėjo ant lėkštutės. Užtenka prievartos ir smurto. Nekalti nei daiktai, nei žmonės. 

Purtroppo

Dingo elektra, užgeso kompas. Ir kaip tik tada pas Guru Guru atėjo Mūzos, kaip visada nelaiku. Reikėjo rašyti, bet kaip?

Viena bėda – ne bėda. Į kabinetą įslinko Dravenis. Guru Guru visai pamiršo savo dienotvarkę – viskas kompe!

- Draveni, šalia manęs stovi trys Mūzos, ir jas matau tik aš! Tai įkvėpimas! Aš turiu rašyti! Klausau, ir girdžiu, kaip tyli kompas, pasaulis ir gyvenimas...  Be kompo nesuprantu gyvenimo. Ima pyktis. Siaubas...

- Guru Guru, tau reikia priešpiečių (tiek jau to) ir (būtinai, su arbata iš Ulsterio) faivokloko... O dar espresso su vandens stikline (ledinio šaltumo) ir nebūtinai vakare... 
- Draveni, aš jau pietavau! Kokie dar priešpiečiai? Nešnekėki niekų! Mūzos verkia! Ar girdi, kaip atsitrenkusios į mano širdį dūžta krištolinės Mūzų ašaros?

- Guru Guru, skatink pyktį! trenki per kompą! Nėra jokios naudos iš interneto... Tik mėnesinis mokesti... Rašyk popierinius laiškus Mūzoms - paštas dar neuždraustas!
- Negaliu. Kompas vienas, kaip, gi dirbsiu... Rašyt nemoku... Niekada neturėjau parkerį, tiksliau, tik pirmoje klasėje, bet jis man labai nepatiko, todėl ištaškiau visą rašalą į apybaltę sieną ir parkerį sulaužiau...  O plunksna, kaip ir kiniškos valdymo lazdelės, ne man. Šratas... Šratinukas geriausia. Bet visus šratus pagrobė žodžių medžiotojai. Kas dar? Teptukus, pieštukus palieku dailininkams... Man suvis geriausia klaviatūra. 
- O dar geriau išvis nerašyt, o tik kalbėti, - patarė Dravenis
- Retoka retorika... rašyti ant vandens, ant smėlio, ant sniego...
- Eiles reikia tatuiruoti ant rankų...

Guru Guru susimąstė, bet vėl atsirado elektra ir išėjo liūdnos Mūzos. Dabar Guru Guru pasiuto ir tikrai norėjo sudaužyti kompą, bet Dravenis jį sulaikė.
- Ačiū, tai vienintelis kompiuteris, kito neturiu, - padėkojo Guru Guru.