Guru Guru sugrįžta. Nusikaltusi poezija

Dravenis jautėsi išmuštas iš vėžių, ir jau negalima buvo „važiuoti“ tiesiai, reikėjo avarinio sustojimo, kad lokomotyvas nenuriedėtų nuo bėgių. 

- Dabar aš nieko nerašau... Jokių eilių... – bandė nukreipti kalbą Dravenis.

- Aš klausiu, ar tu girdi muziką?

- Taip, kartais dainuoja širdis, ir norisi apkabinti visą pasaulį... – prisipažino Dravenis.

- O aš parašiau eilėraštį...

- Neskaityki, labai baisios eilės, - paprieštaravo Guru Guru Mylimoji.

- Draveni, man reikia dalykiško komentaro...Pataisyk mano mintis, papildyk, jei reikia, dabar, tuojau pat, prašau...

Dravenis norėjo ramiai suvalgyti pyragaitį ir pasimėgauti arbata, bet, būdamas šiek tiek išauklėtas (ko nepasakysi apie Guru Guru, stačioką žemaitį, bet jokiu būdu ne chamą), mandagiai pareikalavo:

- Būtinai, būtinai perskaityki savo eiles.

- Draveni, kai aš perskaitysiu posmą, tu rėžki komentarą, gali įžūlų, užgailų, pašaipų, ironišką, kokį tik nori.

Dravenis linktelėjo. O Guru Guru pakilo nuo stalo, praskleidė medines žaliuzes ir ilgai žiūrėjo į kiemą. Prabėgo minutė, penkios, penkiolika. Nei Dravenis, nei Giedrė, nei Guru Guru Mylimoji nedrįso trikdyti poetinio susimąstymo. Pagaliau Guru Guru atsigręžė. Jo veidas buvo pilkšvas ir gotiškai bejausmis. 

Kartą, kai karste gulėjau

Repetuodamas aš mirtį 

(kapinių teatras, karsto scena)

Kai numirti aš norėjau

Aš norėjau numarinti save

(tai suflerio žodžiai, neklausyki jo!)

Ji atėjo
Taip, atėjo
Koma buvo josios vardas

(poetinė koma – tai nerašymas eilių)

Durklas tantrinis
Susmeigtas
Į abi rankas lašėjo

(tik nereikia snieguoto Tibeto ledokšnių!)

O kodėl tada paklausė
Ji, ta Koma, manęs biedno,
Tu numirti šitaip nori?
Ar tikrai norėjau šito?

(pokalbis su siena, kai tingi medituoti)

Taip, norėjau
Nes buvau aš
Nelaimingas, nelaimingas
Nes manasis aš
Buvo man tik reikalingas

(o kaip būtų gerai išnykti, subyrėti į nesurenkamas detales, pabėgti iš scenos, tapti simuliantu, dezertyru, pabėgėliu... )

Kartą, kai karste gulėjau
Vėl
Aš repetuodamas gyvenimą

(...ir niekur nepasprukai)

Guru Guru piktai pažvelgė į Dravenį:

- Tu peržengei visas ribas!

- Kaltas...

- O dabar išgirsite tikras eiles

Ji atėjo
Taip, atėjo
Mylimoji buvo josios vardas
Eilės nebesirimavo
Meilė akis aptemdė
Poezijos 
Nebeliko

Ir tai pavadinau aš 
Laime

Pasigirdo plojimai. 

- Dabar aš pasakysiu profesionalų vieno niekšelio komentarą. Ne naivius paistalus, kuriais žarstėsi Dravenis. Taigi, komentaras. Šitam autoriui seniai laikas į psichūškę (jau ne vienas taip yra sakęs).

Dravenis nusijuokė:

- Guru Guru, dabar madinga visus nepripažintus (t.y., ne nomenklatūrinius) poetus siųsti į psichūškę, kuri jau NEBEPRIIMA pacientų, ir galima gydytis (ar luošinti save) tik už didelius pinigus. O kas juos turi, niekada nebus vadinamas kvailiu? Gyvybė ir mirtis, laimė ir bedalystė užklumpa netikėtai, nelauktai ir tik ribinėse situacijose: klinikinė mirtis, koma, ekstremali situacija iš kurios pavyko likti gyvam, atneša atsakymą...

- Draveni, visa tai, ką aš rašau, nėra literatūra! – pasigyrė Guru Guru.

- Būtent, tai nėra literatūra, - pritarė Giedrė. 

- Magritte'as nepaišė pypkės, - papildė Guru Guru Mylimoji

- Gyvenimas nėra gyvenimas, - reziumavo Dravenis, - Guru Guru, mes įžengėme į dvasinę sferą, o paliesti klausimai yra asmeniški... jie tokie subtilūs, pakylėti, kad tokius klausimus reikia aptarti prie arbatos ir ne kitaip...

- Įpilk, Draveni, - paprašė Guru Guru.