Guru Guru sugrįžta. Balta, tyli varna

mokinys

ateina

pas meistrą

ištiesia

ranką

prašai

išmaldos

klausia

meistras

ne

prašai

patarimo

teiraujasi

meistras

ne

tai 

ko prašai

nustemba

meistras

nieko

tyliai

sako

mokinys

Dravenis atidžiai išklausė Guru Guru eilėraštį. Komentaro tarsi nereikėjo, nes šis posmas - didžiausios pinklės, spąstai, į kuriuos įkliuvęs gyvas neištrūksi. Kalbėti - klaida, tylėti - dar didesnė, nes tada būsi apkaltintas išpuikimu arba nenoru pasidalinti savo patirtimi, o tai yra tas pats.

- Man regis, tu esi berankis... - atsargiai pastebėjo Dravenis.

- O jei aš ištiesiu koją? - nepasidavė Guru Guru.

- Tu - bekojis...

- Bet aš turiu liežuvį, todėl galiu kalbėti...

- Tai kalbėk, kalbėk! - reikalavo Dravenis.

Visai šalia, ant aukštos klevo šakos riktelėjo varna.

- Tau pasisekė, - nuliūdo Dravenis.

- O tau? – paklausė Guru Guru, ir pasigailėjo...

- Ant šakos auga varna. Vasarą ji juoda, o žiemą - balta. Kartais mes kalbame, kartais - tylime... – triumfavo Dravenis.

- Ir mes niekada nenustosime kalbėti, nebent nuo protingų minčių apkursime... – atsikirto Guru Guru.

- ...ir girdėsime, kaip galvoje zyzia troleibusų laidai, - tęsė Dravenis.

- Ir nė garso! – užbaigė dialogą Guru Guru.

Bet lauke nebuvo tylos, kuri pasiekiama tik pralenkus garsą. 

Ts-s-s-s-s-s-s...