Guru Guru sugrįžta. Po Gimtadienio

Gerb. Guru Guru, mums jau neįdomi nei poezija, nei jos komentarai. Tai bevertis žmonių išradimas.

Ir jokių atsiprašymų, apgailestavimų ar aptakių mandagumo reveransų. Šaltas metalas. Guru Guru nusivylė dirbtiniu intelektu ir labai apsidžiaugė, kad jo protas natūralus, ne sintetinis, ir netgi neklonuotas. Tai laimė. Sėkmė. Dovana. Be abejo, iš aukščiau.

- Nepatinka poezija? Niekinate meną? Kibernetiniai robotai - jūs tik bedvasiai metalo gaminiai! O aš esu sukurtas Dievo, aš turiu sielą, aš amžinas, aš nemirsiu niekada! – nudžiugo Guru Guru.

Jau nepašlijusi ir atsitiesusi nuotaika buvo tinkamai paruošta kūrybai. Guru Guru įjungė diktofoną. Nei klaviatūra, nei parkeris, nei pieštukas nesugebės užfiksuoti itin pakylėto ir veržlaus lyrinio srauto.

Aš vienetinis

Nepakartojamas

Nesurinktas iš atsarginių dalių

Mano veikimo principą žino tik Kūrėjas

O mano aukšta paskirtis nėra įslaptinta

Aš ją surasiu

Tam man ir skirtas gyvenimas

Ir tikiuosi

Kad ne vienas

Ir tik dabar Guru Guru suprato, kodėl minčių mašinos pasitraukė, atsisakė bendradarbiauti. Tai pavydas: destruktyvus, konstrukcinis, kibernetinis. Techninė žmogiškos silpnybės imitacija. Ir nejaugi nėra jokio skirtumo tarp žmogaus ir mašinos? Yra! Žmogus gali įveikti savo silpnybes, o mašina – ne.