- Meistre, kodėl žmonės pavydūs?
- Nežinau.
- Parašiau knygą aš.
- Rimtai? Nežinau jos...
- Perskaitė vienas toks.
- Ir?
- Per kelias minutes. Gal net mažiau.
- Kaip tai? Taip greitai? Turbūt neskaitė, tik apsimetė. Arba genijus.
- O kam, Meistre? Kad man įgeltų?
- O įgėlė?
- Ne. Parašė: "Pavadinimas "Žaidimai", kalbant apie Literatūrą, Žodžio gludinimą, skamba truputį nekaip. Suprantama, kad nė vienos knygos negalėčiau būti skaitęs," Kaip jis galėjo kritikuoti nieko neskaitęs?
- Pavydi.
- Ko?
- Jis nežino.
- Ačiū, Meistre.
Meistras ir mokinys nukarę kojas sėdi ant lieptelio prie ežero, pasaulio galas, matosi daug žvaigždžių, ruduo tik prasideda...