Kaukolių neieškant. Orientyras

II DALIS 

Kaukolių neieškant. Orientyras

Stovi Orientyras. Taisyklinga stela. Visiškai tuščia, be kokio hieroglifo, raidės ar piešinio. Prie jo atėjo Dravenis ir Guru Guru. Jie nieko jau neieškojo. Nei žalsvo čemodano, nei kaukolių. Žaisliukai jau surasti ir pasidalinti. Reikia naujo sprendimo. Vienoje stelos pusėje atsistojo Guru Guru, kitoje, priešingoje – Dravenis. Dabar juos skyrė (o gal sujungė?) Orientyras. Jie žiūrėjo, bet nematė vienas kito. Staiga Orientyras tapo skaidrus it stiklas. Guru Guru ir Dravenio žvilgsniai susitiko. Jie žiūrėjo vienas į kitą, bet nepratarė nė žodžio, nes viskas ir taip aišku. Galiausiai, abu betylėdami suvokė, kad iš tikro niekas nebeaišku... Guru Guru nedrąsiai paklausė: 

- Draveni, o kodėl mes prie Orientyro? Ar jis rodo kažkokią kryptį?

Dravenis greitai prasuko trumpą meditaciją: prieš jo akis prabėgo nesuprantamų simbolių virtinės. 

- Šis orientyras rodo į Šiaurę. 

- Vėl?

- Taip, Guru Guru. Bet į Šiaurę, sakoma, pateksi per Pietus. 

- Kaip tai suprasti?

- Mes turime praktikuoti neieškojimą, kad rastume kažką, apie ką nė nenutuokiame. Kaip toje pasakoje: nueik nežinia kur, atnešk nežinia ką. 

- Nuo ko pradėsi tu, mielas drauge?

- Kaip visada, nuo savęs...

Tik dabar Guru Guru suprato, kad jam nulemtas sunkesnis kelias nei meditacija: jis turi, privalo eiti žinių keliu.

- Tavo pasirinkimas teisingas, - abu vienu metu pasakė vienas kitam Dravenis ir Guru Guru.

Kai tik buvo ištarti šie žodžiai, stela tapo tamsi, nepermatoma, akmeninė. 

Orientyras, už laiko ribų...