Interliudija 10

- Nemiegi?
- Nemiegu, Draveni... Atvažiuokite pas mane...
- Ir ką veiksime?
- Skaitysi savo eiles...

Dravenis iš po pagalvės paėmė koltą, užvedė seną Chrysler ir kantriai laukė kada Giedrė susiruoš kelionei. Prabėgo pusvalandis, gal ir daugiau, pagaliau pasirodė švytinti Giedrė.

Garavo arbata, it tolimos planetos tylėjo apvalūs neorbitiniai meduoliai. Dravenis pasiruošė startui:

skrendu be sparnų
bėgu be kojų
mąstau be galvos
tik kaukolė
vienintelė atrama
visatos skriestuvo taškas

kol gyvas esu
kaukolės viduje
neveikia gravitacijos jėgos
todėl
medituodamas prarandu vandenį
todėl
kasdien
kamuoja transo troškulys
ir
surūdijęs virtuvės čiaupas
nenumalšina dvasios troškulio

išalkstu
žiūrėdamas į debesis
apkarto tinkuotos sienos
žalia arbata
geriu sausą lubų druską
nes
stiklinė tai apvalus kvadratas
tikrovės perimetro šifras
kuriuo bėga raidės
ištrūkusios
pasprukusios 
iš neperskaitomo manuskripto

apvalėja žvaigždžių žvilgsniai
lengvai
it peiliai 
išsilanksto nakties rankos
žaibais nušvinta mintys

trumpas poilsis mėnulio vilkų
nutilus atvirkštiniam dangaus gausmui
girdžiu stogų dainas

nematomi vėjo pirštai
virtuoziškai kala 
čerpių divertismentus

šoka kaminai ir skarda
skaičiuoju laimingas valandas
kabančias virš stogo atbrailos

Klausytojai buvo tarsi sužavėti, o gal ir ne. Nepasigirdo plojimų.

- Nurimk, Draveni, mums patiko tavo eilės, bet aš ne tik poetas, bet ir filosofas – man reikia konkretaus patarimo, reziumė...

Dravenio veidas ištyso. Dar ilgesnis susimąstymo šešėlis nutyso grindimis. 

- O šios eilės skirtos jums...

- O žmonija, pasaulis, kosmosas? – sudraudė Guru Guru.

- Skiriu visai galaktikai, - lengvai, be jokių pastangų apsisprendė Dravenis.

palieskite laiką
skriskite
kriskite
žemyn
arba aukštyn
atsikratę kūno balasto
či
užpildę kvėpavimo takus
kapiliarus 
gyslas
plačias skeleto tuštumas

liksite gyvi
dvesia tik lietaus vamzdžiai
susukti iš dvimatės skardos

Greitai, it cukraus gabaliukas, sutirpo aksominė naktis. Guru Guru plačiai pravėrė langą ir įkvėpęs gaivaus oro, tarė:

- Pažvelkite, lietaus vamzdis it apvalus manuskripto latakas išmargintas neįskaitomais rudžių raštais...

- Neįkertama lietaus poezija, - tarsi nuliūdo Dravenis.

- Pailsėkite, - nusijuokė Giedrė, - ant asfalto varnos jau dėlioja rudens pasjansą 

Miestas, Guru Guru namai, atvertas langas, gaiva, bet kokie metai, mėnuo, diena...