1.13.Apie laiką

Laikas. Tai dar viena  universalija, atėjusi iš žilos senovės. Kaip ir būties sąvoka, ji leidžia  konstruktyviai kalbėtis apie žmogų ir pasaulį, bei kelti jų egzistencijos klausimus. Žmonija laiko klausimą yra išsprendusi religiniu, filosofiniu ir nūdienos moksliniu aspektu. Šiuose atsakymuose laikas dalykiškai susietas su tam tikrais įvykiais, nes to nepadarius laiko sąvoka tėra abstrakcija, ir todėl kalbos apie jį tėra tušti plepalai.

Taigi kokie tie aspektai?

Paprasčiausias dalykas tai suvokti laiką moksliniu aspektu. Čia laiko atskaita prasideda kartu su Didžiojo sprogimo pradžia. Tiesa, apie pačią sprogimo pradžią mokslas ne kažką tegali pasakyt, tačiau pasako apie sprogimo pasekmes, praėjus neįsivaizduojamai trumpai sekundės daliai po to sprogimo. Taip moksle pradedamas skaičiuoti laikas, o praėjus neįsivaizduojamai trumpai sekundės daliai atsiradusi materija leidžia išmatuoti jos užimamą erdvę.

Nesunku suvokti laiką ir tuo graikišku filosofiniu aspektu, kuris savo esme sutampa su moksliniu. Šiuo atveju apie laiką kalbama kaip apie tampančių daiktų egzistavimo matą. Tačiau pats egzistavimas (atsiradęs pasaulis ir žmogus) prasideda nuo tokio egzistavimo nepriklausančios Būties dėka. Kitaip tariant, Būtis nepavaldi laikui ir nuo jo bei erdvės nepriklauso.

Sudėtingiausia suprasti laiką religiniu aspektu. Viena vertus, laikas vertinamas paminėtu filosofiniu aspektu, kita vertus, apie laiką kalbama kaip apie tam tikrą apribotą trukmę, per kurą žmogui reikalinga suspėti užmegzti reikiamą ir tinkamą santykį su filosofijoje minima Būtimi.

Kad laikas nėra materija įrodymų nereikia. Kitas klausimas, kaip  jis nesiejamas su materija ir materijos atžvilgiu teka viena kryptimi. Čia Prigožinas patenka į tam tikrą prieštaravimą: viena vertus, laiką sieja su materijos raida (tam tikra jos struktūrizacija), o kita vertus laikas nukeliamas už materijos egzistencijos ribų. O už tų ribų ką nors įrodyti fizikos mokslui yra neįmanoma. Taigi Prigožinas fizikos mokslo galimybių atžvilgiu neleistinai plečia laiko sąvoką – lenda į  filosofinę metafizikos sritį. Tokie dalykai su eksperimentiniu mokslu nesuderinami. Apie tai jau kalbėjo EMMA.  

Laikas tėra nemateriali informacija apie materiją. Žmogus stebėdamas materiją tokias nematerialias sąvokas sukuria savo sąmonės dėka (puikiai tai žinote). Taigi laiko siejimas su materija tai ne tas pats kas prilyginti jį materijai. Laikas negali būti materialus – tai susikalbėjimo sąvoka. Bijau, jog ji rūpi tik žmogui, o Dievui ji gal būt da lampočki.

Būtent žmogui laikas tikrai labai svarbus. Tačiau iš tiesų tai jiam tam tikrais etapais (pvz., metais) leidžia pastebėti ne tik žmogaus materijos, bet ir jo dvasios kaitą. O ta kaita vyktų nepriklausomai nuo to  jei mes laiko sąvokos net nežinotume. Kaip, pvz., gyvūnai. Taigi tikrai EMMA turės apie ką pakalbėti.

Bet visata irgi sensta…

Tai žmogiška  samprata. Visatoje tiesiog vyksta materijos judėjimas. Materijai be sąmonės į tokias sąvokas kaip senatvė „nusispjaut“. Materijos sąmonės (kosminės sąmonės“) filosofinė koncepcija nūdienos mokslo akivaizdoje neišlaiko kritikos. Tai liečia visus praeito amžiaus vakarietiškus panteistinius pamąstymus. Tas pats liečia ir laiko sąvoką, rutuliotą, pvz., Vienos filosofų ratelyje.

Vadinasi, visata tėra materija įvairiais jos pavidalais be sąmonės? O iš kur tada sąmonė pas žmogų, gyvūnus, net augalus (apie akmenis sunku pasakyti, nors jie irgi ją, pasak Ibn Sinos, turi). Kas tai? Materija? Kur ta materija? Jei žmogus turi sąmonę, tai daugiau niekas visatoje jos neturi? Tokioje didelėje visatoje???

Jis pats teigė, jog Aristotelį skaitė penkiasdešimt kartų. Kalbant apie Aristotelio Dievą kaip visko pradžią, galimas dalykas, jog Aristotelis Jį galėjo suprasti kaip save išliejantį. Čia mano nuomonė, nes šio klausimo diskusijos vyko pirmaisiais krikščionybės amžiais. Aristotelio raštų apie kūrimą nėra. Yra versija, jog jie dingę. Todėl galima panteistinė samprata, t.y. bet kokia materija turi atitinkamą sąmonę (čia prisideda ir Prigožino materijos determinizmas). Mano visi tekstai tai kova su tokia mąstysena, juolab, kad ji neišlaiko šiandieninio ( ne tik fizikos) mokslo žinių testo.

Tuomet laikas keisti paradigmas ir daužyti mokslo įrodytąsias. Thomas Kuhnas kalbėjo apie nuolatines mokslo revoliucijas. Jos neišvengiamos.

Tai kad fizikos mokslo paradigma viena - visatos atsiradimo. Ir egzistavimo materialus paaiškinimas nereikalauja fizikos mokslui nepasiekiamo jos nematerialaus Kūrėjo. Religinės-filosofinės  paradigmos tik dvi: panteistinė ir judėjiška.

EMMA nieko nenori daužyti, o ieškoti tiesos, bent jau geriausio paaiškinimo, bet geriausiai, kiek įmanoma, visas tris paradigmas suvienyti, atrandant bendrą jas jungiančią ašį. Tai įmanoma ir, mano manymu, būtų idealu.