Interliudija 3

Vidur prūdo (tvenkinio?) režisierius plūduriuoja ir jaučia palaimą. O aš prislėgtas, depresuotas stoviu krante. Matyt, todėl norisi eiliuot, nors ir nemoku... Kažkaip supratau: reikia ne rimo, reikia be kirvio sulaužyti žodžius. Po vieną, nes visų iš karto neperlauši. Ir štai kas gavosi:

Pal-

erme

Pal-

ūžo

Pal-

mės

Pal

formatu

Pal-

ei

Pal-

aimingai

Prūde vis dar plūduriuoja režisierius. Šalta... O gal karšta? Įskaudo rankas, neverta laužyti žodžių. Galiu be kaulų lūžio kalbėti aiškiau:

gražu

pamažu

Palerme

su palmėmis

nulūžti

ir su milžinais 

prie Pramos kalno

paūžti

kartu su nežinomos

civilizacijos

atstovais

lakti

Cabernet Sauvignon

siurbti

Nebbiolo ir Barbera

kol apsvaigs talpi galva

Pajutau sąžinės dūrį tiesiai į nimbą. Apvalus skausmas, žudantis ciferblato gausmas. Sustojo avarinis laikas. Ne, gersiu tik spremutą (tai šviežios apelsinų sultys) ir macchiato arba espresso kavą su vandeniu, tai svaigina labiausiai, ir aureolė liks sveika.

Iš prūdo išlindo šlapias režisierius. Kodėl jis ne sausas? Tepadeda jam medvilnės rankšluostis. Režisierius apsidairo ir konstatuoja faktą:

- Vandeniu blaiviai užgeriamas vanduo, iškiliai įkvepiamas tropinis oras, nereikia Parmezano, apelsinų, makaronų... Galima drąsiai kristi ant akmenuoto dirvono ir laukti saulės spindulių.

Mane įkvėpė pozityvi režisieriaus kalba, todėl greitai sukūriau ketureilį. Blogas ženklas. Kam? Nesvarbu! Deklamuoju:

čia nėra kiškėtų kiškių

čia tik avys ir žuvys biškį

čia nuragai, bet ne noragai

čia pasta, bet ne dantų

Iš debesų išlindo saulutė. Režisierius paniro į soliariumo vonią, ir buvo atlaidus, todėl atsakė eilėmis. Retas, įsidėmėtinas atvejis:

pica

pasta

grapa

kasa

tau

kapą

Įsižeidžiau, nors saulė pliekė tiesiai į akis. Juodi akiniai patikslino mintis:

kapų nebijau

kapučinų katakambose

numirėliai guli stovi sėdi

jiems nereikia kapo pastos grapos picos

tačiau visi juos pažįsta

- Sūdna diena, - vangiai burbtelėjo režisierius ir apsivertė, paruošdamas nugarą deginantiems saulės spinduliams. Pajutęs skausmą, režisierius paėmė odekolono buteliuką. Trumpam padvejojęs, ir atmetęs norą išgerti, išpylė visą ant svylančio kūno. Pasijutęs geriau, jis pamokančiai pridūrė:

iškvėpkime senus kvepalus

kvapus kadaise uostus

įkvėpkime deguonies

kad būtų daug jo

- Jo, jo, jo! – sušukęs, įbridau į prūdą (tvenkinį!).

Plaukiu...Vanduo, o gal ir ne vanduo. Ir kas čia šnekėjo? Guru Guru ir Dravenis? O kas buvo režisierius, kas poetas?

Vilnius, 2015 m., priemiesčio tvenkiniai, maudynės... varlės šokinėja į tvenkinius po dvi, sugieda haiku, ir vėl šoka, kwa