Kaukolių beieškant. Bijūnas ir giljotina

- Viskas! Nejaugi galas, nejaugi teks likusį gyvenimą prastumti tik su viena, asmenine, prigimtine kaukole... Ne, aš nepasiduosiu! – tyliai, bet labai piktai suburbėjo referentas. 

Prieš 18 valandų

Priemiestį apgaubė tirštas, matinis rūkas. Dravenis sudrebėjo: vėl tamsa, vėl kraujas... Nuožmi gotika skverbėsi pro drabužius, pro odą ir pagaliau pasiekė skeletą. Trakštelėjo kaulai.

- Važiuosime į LRS kavinę, - paaiškino Beatričė Nida-Nidauskaitė.

- Kodėl ne į pilį? – tariamai pasipiktino Dravenis.

- Kritikas, eseistas Protenis Tuščiakalbis vengia gotikos, - su panieka tarė Nida.

Tarsi pamojus burtų lazdele, išsisklaidė žiaurus rūkas, iš debesų išlindo saulutė. 

- Kaip dabar vadinasi LRS kavinė? – paklausė Dravenis.

- „Bijūnas ir giljotina“...

- Negali būti...

- Aš pajuokavau. Nežinau, aš ten nesilankau.

- Ir aš, - džiugiai pritarė Dravenis, - važiuojam!

Džiugiai suburzgė Chrysler motoras, visiškai pritardamas šiai, be galo, be krašto saugiai kelionei.

- Saugi tik begalybė! Visur kitur tyko pavojai, - pastebėjo Dravenis.

- Tu vėl rašai? – nusistebėjo Nida, - kažkokiame leidinyje prisiekei, kad niekada nerašysi...

- Tai melas, falsifikacija... – paraudo Dravenis.

- Jaučiu, tai Galiganto darbeliai, - kreivai šyptelėjo Nida, - šį vakarą mes pribaigsime niekšelį...

Pagaliau jie atvažiavo. Dravenis galantiškai atidarė dureles ir padėjo damai išlipti. Staiga kaukėtas tipas pribėgo prie Dravenio ir smogė į krūtinę durklu. Užpuolikas pričiupo Dravenį nepasiruošusį kovai. Niekingas, žemas poelgis. Visai nelauktai trakštelėjo durklo geležtė, ir mirtini ašmenys nukrito ant asfalto. Nedelsdamas Dravenis smogė padugnei tiesiai į kaukę, šis susverdėjęs nukrito, greitai pasikėlė, ir nuskuodė link Gedimino prospekto palikdamas kruvinų lašų pėdsakus. 

- Taip ir maniau, kad tu nemirtingas, - žavėjosi Nida.

- Mane saugo grandijų marškiniai...

- Numezgė raganaitė Giedrė?

- Taip...

Draveniui suspaudė širdį, jis panoro tučtuojau važiuoti į Labanoro girią pas mylimą merginą.

- Koks tu romantikas, - nuliūdo Nida, - kaip gaila, kad skirtas ne man...

- Taigi, būsiu ne itin mandagus. Po užpuolimo norėčiau kalbėtis tik apie reikalus... Jaučiu sąmokslą, pinkles, klastą...

- Taip ir yra. Einam vidun.

Kavinėje prie stalo jų laukė Joana Jautrutė, Hiacintas Plūgas ir Protenis Tuščiakalbis.

- Keista draugija, - ironizavo Dravenis.

- Tuoj nesistebėsi, - nukirto Nida.

Vienas kitą pertraukdami užstalės draugai Draveniui išklojo visą tiesą. 

- Už atvirumą atsilyginsiu atvirumu, - pažadėjo Dravenis, aišku, ketindamas pasakyti, toli gražu, ne viską, - krištolinių kaukolių nėra ir nebuvo...

- Taip ir maniau, kad referentas kvailys, - kostelėjo Protenis Tuščiakalbis, - grįžtu namo prie darbų, man čia nėra kas veikti.

- Draveni, pastatyk romo, - beveik maldavo Hiacintas Plūgas, - man dega šachta.

- Draveni, nuvežk mane į kaimą pas močiutę, - pravirko Joana Jautrutė,

- O man nereikia tavo pagalbos, - išdidžiai tarė Nida, - pastatyk mums butelį ir vežk Joaną kaiman! 

- Taip ir padarysiu, - nudžiugo Dravenis, - dabar supratau tavo metaforą: „Bijūnas ir giljotina“.

- Tu bijūnas, o aš giljotina! – triumfavo Nida.

- Ne, ne, ne... – užpyko Dravenis.

- Taip, taip, taip! - džiūgavo Hiacintas Plūgas.

- Gerai, jūsų viršus, tebūnie kaip norite. Joana, kada tu nori važiuoti į kaimą?

- Tuoj pat.

- Kur tavo kaimas? – paklausė Hiacintas Plūgas.

- Pasakysiu tik Draveniui... – atsiduso Joana.

- Arrivederci, Nakties lorde.

- Yra tik naktis ir tamsa, - patvirtino Dravenis.

Vilnius, 2015 m., naktis, tamsa ir juoda varna