Kaukolių beieškant. Ne statistai

Žmonės mafijos, kurios nebėra, sostinėje išties priminė lietuvius, buvo toks tatuiruotas proletariatas, juodadarbiai, linkę į kriminalą, tik alkoholio nevartojo. 

O numirėliai visi buvo ne statistai. Visi skirtingi. Nors, sako, po mirties visi tampa vienodi. Ne, mirtis nesuvienodina. Buvai gyvenime vyskupas, būsi juo ir po mirties. Mirei vaikas, vaikas ir likai amžiams. Kabi sau su kostiumu, ant kurio etiketė su mirties data, šimtą kitą metų, ir toks būsi amžiams. Nors ir ne amžinai. 

Katakombos nebuvo baisios, tame ir jų baisumas. Jose net vaikai lankėsi (dabartiniai kompiuteriniai ir filmai žaidimai baisesni). Tačiau jos palieka įspūdį visam gyvenimui. Fotografuoti draudžiama, nes tai būtų nepagarba numirėliams, tačiau šalia pardavinėjami katakombų Numirėlių kvepalai. Yra variantai ir vyrams, ir moterims (unisex variantas tame krašte ne itin populiarus, nors netoli bažnyčios pamatyti guminių moterų parduotuvę įmanoma). Pardavinėjami ir albumėliai su gražiausių numirėlių nuotraukomis. Kad pats nefotografuotum. Kai pats nefotografuoji ne statistų, tada juos gerbi. Juos turi fotografuoti tik mafija, kurios nebėra.

Visi mes ne statistai. Visi mes ne. Ir visi statistai. Taigi, summa summarum, ne statistai. 

Taip mąstė Guru Guru, suvokdamas, kad niekada jau negalės būti toks, koks buvo iki apsilankymo katakombose.

Kata ir kombos. Visados