Kaukolių beieškant. Triskelionas

1.Ieškok aktyviai, greitai, sumaniai.

2.Ieškok triskeliono, trinakrijos, chačkaro.

3.Ieškok triskart, triskart, triskart.

Tokią instrukciją rado Guru Guru savo pašto dėžutėje. Dravenis ir dar vienas žmogus taip pat rado tokią pat instrukciją. Jos apačioje tartum parašas buvo nupieštas triskelionas.

Ką daryti, kai gauni tokį laišką? Pasinerti į internetą, paklausti kaimyno ar išmesti raštelį?

Dravenis nemėgo šių visų trijų metodų. Ir tris dienas meditavo. Ir atsakymas atėjo pats.

Jis papasakojo Guru Guru, kad tai esąs amžinybės, taigi tuštumos simbolis. Visame pasaulyje. Kuo tai susiję su kaukolėmis? To Dravenis nežinojo.

Tada tris dienas Guru Guru miegojo ir sapnavo. Ir atsakymas atėjo pats.

Jis papasakojo Draveniui, kad tai esąs belaikio laiko, taigi visatos simbolis. Visoje Žemėje. Kuo tai susiję su kaukolėmis? Guru Guru nežinojo.

Trečiasis žmogus rankose sukiojo vėliavos kotą. Ant jo kabėjo vėliava su triskelionu. Amžinybės, taigi tuštumos, visatos simbolis. Visur ir visada.

Jis trilapiu papuoštu rašikliu rašė laišką nežinia kam:

Nenoriu minėti savo tikrojo vardo, bet teks. Ir visi kiti čia minimi vardai nėra ir niekada jau nebus tikri. Turiu patikimų žinių, kad kai kam labai norėtųsi žinoti tikruosius vardus. Vietos? Jos gali būti bet kur. Tad pasitelkite vaizduotę ir, be abejo, kantrybę, jų tikrai prireiks.

Žaidimas tradiciniu laiko suvokimu prasidėjo visai neseniai – prieš 99 dienas. Tačiau tik po kiek laiko supratau jo tikslą.

Tai – karas. Visuotinis. Prieš visus. Anoniminis. Prieš žmones, lekiančius greitkeliais, plušančius didžiuliuose ir ne tokiuose dideliuose dangoraižiuose, gyvenančius dėžutėse, pamiršusius savo žmogiškumą. Atsidavusius „gamink ir vartok“ sistemos vergus, tik retkarčiais prabundančius iš savo sapnų. Bet prabudimas – skausmingas, todėl vergystė iš pradžių atrodo išsilaisvinimas. Ir jie vėl nugrimzta į sistemą, laukdami dar vienų suplanuotų atostogų. Kaip aš. Iki Tos dienos.

- Tau tikrai reikia pailsėti, Bertai, - jau kelintą dieną įkyriai siūlė kolegos, matydami mano pajuodusius paakius. Darbas kėdėje prie kompiuterio 10, 12, o neretai ir 18 valandų per parą daro savo.

Kai ši frazė galutinai įsiėdė į mano dūzgiančias smegenis, buvo penktadienis. Taigi, paskutinė darbo savaitės diena, kaip tik priešpiet. Tada į kontorą užėjo mergina. Ji man atvėrė akis, parodžiusi trilapį. Ir liepusi nieko neklausinėti.

(Bus daugiau. Erdvė, laikas, klaviatūra, 2015, 2015, 2015 m.m.m.)