Kaukolių beieškant. Pianistas Radiantas

- Pianistas aš tik šiaip, laisvalaikiu, - kuklindamasis sakydavo Radiantas. - O šiaip aš kaukolėmis domiuosi.

Tūlas koncertmeisteris būtų susimąstęs, ar tokį keistuolį derėtų prie koncertinio rojalio leisti, bet grojo tai jau Radiantas tikrai gerai. Kaip dievas. 

Ir jei jis būtų buvęs kokio nors panteono dievas, tai greičiausiai tokio, kuriame kaukolė buvo garbinimo objektas. 

Visas Radianto kambarys buvo pilnas kaukolių. Ir - kas keisčiausia - nė vienos tikros. Kaukolių simuliakrai, medinės, metalinės, stiklinės, plastikinės ir kitokios kaukolytės, jų nuotraukos, piešiniai, viskas, išskyrus tikrą kaukolę. Toks jausmas, kad tikroji Kaukolė be konkurencijos namuose galėjo būti tik jis pats, o gal buvo ir kitų priežasčių. Palikime tai archeologams. 

O mus, kuklius nesuprasto laikmečio metraštininkus, domina, kodėl pianistas Radiantas vieną gražią dieną paskambino Draveniui ir pasiūlė už kelias geras kompaktines YES plokšteles išsimainyti iš jo nedidelę kaukolytę, kurią tikriausiai buvo padovanojęs koks tantrikas. 

- Ne, ir viskas, - kaip šakute nukirto Dravenis. - YES muzika neparduodama, mano kaukolytė irgi. 

Tuo istorija ir būtų pasibaigusi, jei apie ją nebūtų sužinojęs Guru Guru. Dravenis pasiteiravo draugo, ką daryti minėti atveju.

- Mainyk, ar gaila, - Guru Guru nei YES, nei NO nebuvo labai svarbūs. 

- Negaliu... negaliu... Suprask... 

- Tada siūlau kompromisą, - gudriai šypsodamasis pasakė Guru Guru.

Dravenis buvo įsitempęs kaip styga.

- Einam susitikti, o ten pamatysim. Gal Radiantas visai ne kaukolytės nori, o tiesiog kažką sužinoti, ko trūksta jo dėlionėje? 

Pakeliui į susitikimą su Radiantu, paslaptingas miestas be kalnų, bet su kalvom, 2015 m.