Eilės

TU ATEIK

Aš priimčiau tave į meilingąjį ratą
ten, kur šokami valsai dvasingų laikų
kur gerumas atrodo toks tyras kaip bangos
upės vingio -  ne ašarų tavo lietų

Ir paglostyčiau nulenktą tavąją galvą
pabučiuočiau akis pilnas skausmo spalvų
ir paėmęs už rankos nuvesčiau į  laimę
prisiimčiau naštas nuo tavųjų pečių

Tu kažkur ir takai mūsų veda į tolius
ten, kur  vandenys veržias - krantai taip aukšti   
kur keisti piligrimai naktigonėj skamba
šneka kita kalba juos suprasti  gebi

Kai ištrokši, kai skausmas jau viršys tas taures
prašmatnias, pauksuotas nagingų meistrų
tu ateik -  aš tenai, prie tos  liepos dar  melsiuos
smilkiniai mano puošias skausmų sniegeliu

Mes kalbėsim, mes šūkausim giesmes pelėdos
ten prie medžio, jau nukirsto rankų šaltų
tu tokia svetima, neatpažįstama, brangi
tu ateik,  aš jau tapęs žemelės grumstu...

*****
MES

Jau vasara taip svetima kedena plaukus
bučiuoja skruostus švelnius nevilties
atšildyt širdį puolusią prie lango
vis laukiančią kažko ar tik nakties

Tamsa apgaubia ir ramus pasaulis
atrodo ilsisi  nuo savo svaigulių
tada mintis aštri kaip mūšio  kardas
vis naršo  naktis pilnas apgaulių

Kada stovėdavai tokia gležna perone
balti plaukai ir skruostai gan pilkšvi
mes paėmėm jaunystę tavo gražią
palikom tave seną šitaip nevilty

Mes vaikščiojom tokie, kaip tu jaunystėj
tavasis veidas,  kūnas ir akis
tik tai dvasia tokia keista, bevalė
atimti norinti ir sunaikinti praeitis

Bet tu vis tiek glaudei tokius šaltus ir abejingus
vis šildei rankomis ir žvilgsniu tų akių
tikėjai tapsime kokius globei po saulę
kokius tikėjai dievas ženklins mėnuliu

Ir dar, menu, rankas tokias globėjas
kurios susemdavo gėlas visų kitų
ir vėjai tie keistai stogais šiūreno
kai šluostei ašaras nuo apviltų veidų...

*****
TEN KUR AUGAI JAUNA

Ten prie medžio ramu, tai lietuviškas medis
kaip namuos prie kūtės, prie krosnelės šiltos
ten subėga laukai, upės sraunios taip judrios
rodos kristum gelmėn  - nebijotum tamsos

Ar gal   bristum tolyn  ir ieškotum neptūnų
jie kažkur šalimais, gal už nendrių liaunų
gal sutiktum bangoj ir Kastytį laisvūną
iš tų pasakų posmų,  svajonių naivių

Eitum tyliai laukais ir ieškotum to žiedo
to paparčio skaudaus, glosmo rankos brangios
ar glaustytums baugiai  prie naktigonio žirgo
ilgesys praeities  ir šventybės  keistos

Bet vėliausiai galbūt tik pavirstum į žolę
prie trobelės senos,  prie tos upės krantų,
vis ieškotum aplink jau išėjusių tolių
ten kur augai jauna - vėtros laužo medžius...

New York