Kaukolių beieškant. Pražūtingi siekiai

Svyravo kabineto sienos. Deja, Kultūros ministro referentas sunkiai valdė savo riebų, masyvų veidą, kuris išdidžiai kopijavo banko fasadą. Nieko keisto, antgamtiško (bent kol kas!), nes veide slėpėsi užmūryti purvini pinigai, nedoros santaupos, brangių jubiliejinių monetų prikimšta molinė kiaulė. Bejėgė banko kortelė – ji negalėjo prasibrauti pro storas troškimų sienas ir pigiai, beveik veltui, nupirkti bilietą į rojų.

Dar nesuprastas barjeras užkirto kelius į didesnį prestižą, aukštesnes pareigas, kultūrinę įtaką, visuomenės pagarbą. Bejėgiai pinigai. Deja, deja... Galigantas buvo tikras, kad pralaužti ledo monolitą galėjo tik trys krištolinės kaukolės, dirbančios kartu. Sunki neelektinė iškrova, juodas nevilties žaibas driokstelėjo kaip plyštanti krokodilo odos piniginė. Gatavas! Net nesužeistas...

Kažkoks siūlas, laidas ar jungtis nutrūko Galiganto makaulėje. Kaip liūdnai šviesu. Ore skraidė skausmo dulkės, mikroskopinės kaukolės. Kabineto tuštumą užpildė mirties taškai. Tik krištolinės kaukolės gali šiuos pražūties pikselius sudėlioti į tiesę ir išausti lunaparką, dirbantį be išeiginių, be poilsio dienų.

Galigantas paėmė pieštuką ir užrašė: krištolinė trauma, metalinė širma, atminties balastas. Perbraukė tekstą, suplėšė, sudegino krištolinėje peleninėje ir tyliai burbtelėjo:

- Guru Guru bus pašalintas, o krištolinės kaukolės stovės ant mano stalo.

Vilnius, 2015 m.