Guru Guru surado takus, kurie niekada neapauga žole, ir saugo amžiną kryptį link svarbiausio nurago. Ant apeiginio tako gulėjo pageltę lapai. Iš kur jie? Čia neaugo medžiai. Jokios užuovėjos, dangus skaidrus ir tuščias. Toks ir turi būti protas, nesujauktas minčių, nenukamuotas troškimų gaisro.
Saloje galima išlaisvinti mintis, ir leisti smegenims dirbti nauju režimu. Ramu viduje, ramu – išorėje. Pasaulio tarsi nebereikia, siaurėja interesai, nutyla mintys. Bet tai ne apsnūdimas, ne vasarotojo tingumas, tai nematoma vidinė veikla, neįtakota aplinkybių, madų, tradicijų, žiniasklaidos „formato“. Saloje Guru Guru išgyveno dvasios palaimą, ir šią patirtį jis ketino parsivežti į kontinentą.
Viskas jau buvo pasiekta, bet Guru Guru, norėdamas užtvirtinti rezultatą, vis lipo, lipo į kalną, kol nuovargis nubloškė ant žemės. Viršuje dangus, kuris tyli, apačioje – žmogus, kuris JAU girdi begarsę giesmę. Galvoje stiprėjo, augo Šumano dažniai, ir Guru Guru pagaliau prisijungė prie informacinio Žemės lauko, Visatos interneto.
S., 2015 m.