Nuragija. Salos širdis

- Ar aš pamatysiu rytmetį po tūkstančio metų? – sutriko Guru Guru.

- Šis nuostabus rytas yra tik aktas, poza atlantų palikto akmens, - paaiškino Dravenis.

Na, štai, kai tik pasirodo Dravenis, prasideda neįtikėti, paranormalūs išgyvenimai, kuriais Guru Guru piktinosi ir laukė...

- Guru Guru, tu manai, kad tūkstantmetė šypsena gali pakeisti tavo gyvenimą?

- O kodėl aš jį turiu keisti? - tradiciškai prieštaravo Guru Guru.

- Naivu manyti, kad nuragai yra tik veidrodžiai, žėručio ekranai, kristaliniai monitoriai...

- Kurgi ne... Nuragai nieko neparodo, nepasako, ir pažvelgus į nepakeliamą megalitą nepamatysi net savo veido.

Guru Guru stovėjo šalia žlugusių statinių, ir dairėsi, tikėdamasis pamatyti kažką ypatingo, keisto, atlantiško, hiperborėjiško... Lauko nuragas – tai neįveikta trasa, šviesa lenkianti šviesą. Nuragas – bekojis, berankis, skrendantis be sparnų. Nuragas neturi kontūrų, jis nenubraižytas, nenupieštas ir nenudažytas... Nutrūko mintis, nes dingo Dravenis.

- Ir nereikia šio keisto pašnekovo, viską patirsiu vienas, viską užrašysiu, apibendrinsiu, iškelsiu bent dvi, prieštaraujančias viena kitai, hipotezes, - susikaupė Guru Guru.

Neliko šypsenos veide, neturi būti jokių emocinių šuolių. Grimasų. Guru Guru prote vyravo ypatinga, nearitmetinė tvarka, laužanti įprastus mąstymo stereotipus. Reikėjo suskaičiuoti trūkstamus nurago komponentus, bet mintys vengė kampų ir braižė tik apskritimus ir elipses. Dominavo aptakūs apvalumai, nesugrąžinamai prarastų emocijų kontūrai. Guru Guru išvydo siaurus, lygiagrečius, labai taisyklingus takus, kurie kažką žymėjo, bet nevedė į niekur. Staiga nuragas pradėjo gausti:

- Išsilaisvink! – rėkė priešistoriniai akmenys.

- Aš laisvas, niekas manęs čia neįkalino, - šaukė Guru Guru.

- Abejoju... – samprotavo, iš nežinia kur vėl atsiradęs Dravenis, - artefaktų nėra, jie jau nemokšų surinkti, ir profaniškai saugomi privačiose kolekcijose... Kasti žemė uždrausta... Nieko tu nerasi. Tu esi archeologiniame kalėjime ir būsi laisvas tik suradęs artefaktą... Na, man metas. Nesuk galvos ar aš tikras ar ne. Pagalvoki apie save, suabejoki savimi, paneiki save...
Dravenis dingo. Guru Guru spontaniškai pradėjo deklamuoti:

Kai nutyla širdis
Gieda akmuo
Griežia nenugalimas granitas
Marmuras
Žėrutis
Vidinė kristalo harmonija
Dvejetainė polifonija

Guru Guru rituališkai pakėlė rankas ir pradėjo eiti tiesiai į nuragą. Akmuo – tai durys. Guru Guru įėjo į nurago vidų, ir pamiršo, ko jis čia atvyko. Apsidairė. Didžiulė salė. Jis pirmas, įžengęs į Salos širdį.

- Paplūdimiai, kaimai, namai, restoranai, muziejai, bažnyčios... – tai tik miražas, uždaras ciklas ir smaugianti galimybė patirti tiesą. O gal kurortas tai tik prabangus kalėjimas, o vasarotojai – kaliniai, nusikaltę menui ir kultūrai? O gal dar kaltesni? Dar niekada mano galva nebuvo tokia tuščia...

Užkietėjęs filosofas prie nurago praranda, pameta žinias ir tampa laisvas... galbūt laimingas...

Salos širdyje, 2015 m.