Nuragija. Restoranai, sūriai, grybai...

- Kai liūdna, reikia eiti į restoraną...

Sumetė Guru Guru, ir tuoj pat suabejojo savo teiginiu. Todėl parašė trumpą eilėraštį.

liūdna gyventi
nebesinori
niekada su niekuo nesidalyk savo gyvenimu

- Deja, deja, Guru Guru, aš jau pasidalinau gyvenimu su Giedre. Tuoj bus mūsų vestuvės... Baigėsi nuotykiai ir jaunos dienos... Ir vis dėlto nueiki į restoraną, ne pasigerti, bet pajusti Salos kulinarijos žavesį... Patikėk, bus linksmiau, ir, be to, tavęs laukia siurprizas!

- Gana tų siurprizų...

- Guru Guru, badas - ne išeitis!

- Savižudybė išeitis, - žiauriai nuliūdo Guru Guru.

- Guru Guru, išeities nėra... Mes spąstuose... Įkalinti... pagauti... Tik restoranai išgelbės mus! – nepasidavė Dravenis, - valgiai su artišokais, daržovių kanonada, vyšnios, obuoliai, migdolai, avių pieno sūriai: pecorrino, legendinis Fiordo sardo, dolce sardo, cazu marzu, o sūdyti ir džiovinti ikrai, o bottarga, pagaminta iš kefalių ir tuno... Visko neišvardinsi! Pirmyn! Restoranas jau dirba!

- Gerai, nusižudysiu restorane, - pyktelėjo Guru Guru.

- Guru Guru miršta restorane persivalgęs sūrio... Įspūdinga... O gal palieka ašarų pakalnę, apsinuodijęs egzotišku gėrimu... Gal firmine kava... Netyčia... – neatsakingai ironizavo Dravenis.

- Nemiršta... Bausmė už jo nuodėmes - nesugebėjimas nusižudyti.

- Guru Guru, nepavykusi savižudybė - baisiau už mirtį, - nuliūdo Dravenis, - ar toli restoranas?

- O taip, Draveni, tai didelė gėda ir bėda. Bet visos šventės baigiasi, nes taip turi būt. Restoranas labai arti. Bet nepasiekiamas.

- Guru Guru, rusai sako – „lučše na zemle valiatsia pjanym, čem miortvym“... Žaidimo pabaiga! Nepasiekiamas restoranas, tolima laimė, bejėgė kulinarija...

- Mes ne rusai...

- Mes ne rusai... Mes prūsai... Mūsų ilgi ūsai, kaip troleibuso!

Stojo ilga, nejauki tyla. Dravenis sutriko, pajutęs, kad peržengė humoro ribas. Guru Guru iškart pajuto Dravenio atgailą. Viskas O.K. Humoras beribis, kaip ir gyvenimas, kaip žaidimas, kaip kova, kaip ir neišvengiama laimė. Nirvana garantuota. Arba rojus – kitų konfesijų atstovams.

- Tuomet renkuosi grybus. Funghi mano draugai, - panoro žaisti Guru Guru.

- Guru Guru, ar Sardinijoje auga nuodingi grybai? – atgijo Dravenis.

- Čia labai, labai daug grybų. Gali būti, kad ir nuodingų.

- Henri de Toulouse-Lautrec'as mėgo grybauti naktį miške... Tai įkvepia!

- Ir kaip baisiai jis paišė... – abejojo Guru Guru.

- Grybai, grybai, grybai..... Nuodai, svaigulys, narkotikas, atsijungimas, prisijungimas, ir vėl atsijungimas, prisijungimas, atsijungimas, prisijungimas, atsijungimas, prisijungimas... Guru Guru, ar nekilo mintis pagrybauti Saloje? Beje, ar čia valgei grybus? - paklausė Dravenis.

- Neragavau... Grybauti gali tik grybautojas, o aš ne grybautojas, tai grybauti negaliu.

- Mielasis, su kuo tu čia kalbi, - nustebo Guru Guru Mylimoji.

- Su savimi, su savimi... – vėl nuliūdo Guru Guru.

Fone girdisi pragariškas, bet labai smagus juokas. Juokiasi kalnai, avys ir vaikai. Nes pasaka buvo linksma. Bet atėjo josios pabaiga.

Sardinija, nugrybautas slėnis, 2015 m.