Nuragija. Guru Guru ramybė

Guru Guru matė paslaptingą Mamutones ritualą, kuriame šokama su senovinėmis kaukėmis, trepsint, ant nugaros laikant specialų instrumentą, primenantį... nieko neprimenantį... Jūra, avys, kalnai, šventyklos čia yra įprastas dalykas... Anglai džiaugiasi Stounhendžu, kurio nepastatė, o čia yra tūkstančiai vietinių stounhendžų.

Prislėgtas paslapties naštos, Guru Guru kankinančiai tylėjo, jis - žino, viską žino, bet negali niekam pasakyti, nebent Draveniui... Ir kodėl Guru Guru tyli? Guru Guru tyli, Zen Meistrai tyli. Kodėl? Nuraminis... Ar nuramins...

Taigi, Guru Guru visąlaik tylėjo... Kalnai tylėjo. Avys tylėjo. Tylėjo palmės ir šieno kupetos, tvarkingai susuktos į ritinius. Dangus buvo debesuotas: jame buvo regėti vienas, bet įspūdingo dydžio beveik permatomas debesis. Kažkur tolumoje grojo bandoniją primenantis instrumentas, krykštavo vaikai. Skulptorius, bandydamas atkartoti senovės meistrų darbus, kūrė naujovišką megalitą. Gyvenimas tęsėsi taip, lyg niekas niekas nesibaigė ir nesibaigs.

Autobusas artėjo prie miestelio, kurio pavadinimas buvo ne tik įspūdingas, bet ir daug žadantis - Nuraminis... Staiga nutilo keleivių klegesys, ir vairuotojas užtraukė seną sardų dainą. Guru Guru kažkodėl susigraudino: iš vidaus veržėsi nuoskaudų, ir nepelnytų kančių magma. Pagaliau juoda nevilties sfera sprogo. Tapo pasakiškai ramu. Guru Guru pakilo ir nutarė pasikalbėti su unikaliu šoferiu, bet didžiausiai jo nuostabai prie vairo sėdėjo Dravenis.

- Užteks dainų, - sudraudė Guru Guru.

- Ar tikrai?

- Tikrai...

Gavęs teigiamą atsakymą Dravenis dingo, o už vairo sėdėjo sardas. Artėjo miestelis, ir ramybė vis augo, vis kilo, vis plėtėsi, tol kol užpildė visą Salą. Bilietėlių galiojimo laikas baigėsi, laikas eiti pėsčiomis į kažkur, ten turėtų būti įdomu...

Sardinija, 2015 m.