1.10. Apie EMMA

EMMA apie rimtį gali žinoti tik tiek, kiek apie ją žino fizikos mokslas, t.y. nežino nieko. Toks nežinojimas visiškai atitinka oficialaus fizikos mokslo  statusą. Nors fizika pavadinama tiksliuoju mokslu, tačiau tai tik dalinė tiesa, nes tikslūs tik tie dalykai, kurie patvirtinami eksperimentais. Taip radosi tikrai tiksliojo  mokslo dėka – matematikos, tiksliais skaičiais aprašytos fizikinės konstantos. (Tiesa, materijos apibrėžtyje, be realiai veikiančių jėgų, matematika tėra gražūs žaidimai skaičiais. Pvz.  yra stygų matematinė teorija, tačiau ne fizikinė, nes prie žinomų, realiai egzistuojančių gamtos jėgų pridedamos menamos, nors fizinėje realybėje jos nerastos).

Visas kitas fizikos moksliškumas pagrįstas postulatais, prielaidomis ar  hipotezėmis, pvz., Didysis Sprogimas bei nuo jo neatsiejama Vieningo lauko teorijos prielaida ar hipotezė. Čia manoma, jog nūdienoje žinomos keturios (stygų teorijos labui matematikai pridėjo dar keletą) materijos sąveikos jėgos prieš Didįjį Sprogimą sudarė vieną bendrą jėgą. Tačiau fizikams kabant apie prieš Didįjį sprogimą buvusį materijos būvį (nors jis nebepaaiškinamas fizikinėmis konstantomis, kurios paaiškina materijos raidą praėjus tam tikram laikui po Didžiojo Sprogimo), nereiškia, kad jie būtinai imtų  kalbėti apie nematerialią rimtį. Jiems greičiau būtų priimtina kokio nors lauko sąvoką, kuri neatsiejama nuo kažkokių dalelių kažkokio judėjimo, kurį galėtų pavadinti tam tikra materijos rimtimi... Ir jie būtų teisūs, nes žodis materija suponuoja jos egzistavimą. (Tam tikra analogija su Higgso, lauku prikimštu subatominių dalelių, tačiau čia jau kalbama apie materijos būvį po Didžiojo Sprogimo.)

Būtina nepamiršti, jog materijos gimimo eksperimentuose naudojamas jos gimimą apibrėžiantis įrankis – šviesa. Taigi visas fizikos mokslas, bei jį kuriantis fizikų protas sukasi uždarame materijos – energijos egzistavimo katile (fizinio pasaulio vaizdinyje).

Rimties sąvoka išlenda tik tuomet, kai kalba eina apie fizikos mokslo galimybes visatą ir žmogų apibrėžti objektyviai. Tam tikrų dalykų pagrindimas postulatais, kurie nereikalauja įrodymų, parodo šio mokslo galimybių ribas bandant paaiškinti tam tikrus materialius reiškinius (pvz, subatominių dalelių elgesį). (Prisiminkime Prigogine'o laiką. Savo esme jis atitiko nematerialų veikimą, iš kurio kyla medžiagos struktūra. Neabejotina, jog ką nors daugiau, išskyrus tai, kad laikas teka tik viena kryptimi, Prigogine'as pasakyti negalėjo. Apie nematerialumą ar rimtį galima plačiau kalbėti tik kalbant apie žmogų. Tai religija, filosofija, psichoanalizė ir pan.)

Taigi fizikos mokslo santykis su religijomis galimas tik kalbant apie tokio mokslo galimybių ribas norint viską paaiškinti arba rasti geriausiai paaiškinantį atsakymą. Nepaisant to, jog apie ribotas fizikos galimybes (pati fizika jas ir apriboja) kalba atskiri mokslininkai, tačiau fizikos mokslas tam ir yra toks mokslas, kad kompetentingai galėtų kalbėti apie fizinę egzistenciją, o ne dvasinę. Tačiau mokslas vieną dalyką gali visiškai pagrįstai padaryti – tai viešai ir labai garsiai ištarti, jog už tam tikrų postulatų slypi veikimas, kurio priežastis nemateriali – antgamtinė. Ir dar tai, kad apie tokią priežastį fizikos mokslas nieko išsamesnio negali pasakyti. Tai ir būtų mokslo ir religijos susivienijimas.

Tiesa, dar apie kosmologijas. Indų ir judėjų kosmologijos iš dalies atitinka mokslinį požiūrį į visatą. Tačiau vėlgi, jei nekalbėsime apie sąmonę ir nematerialumą, tai nieko plačiau nepasakysime. Tad mokslinis požiūris yra sąlyginai labai siauras bei primityvus. Juk sąmonės dėka sukuriame kosmologinį vaizdinį.