Nuragija. Kriptoliteratūra

Draveni, pasakysiu paslaptin: esi ir tujen Saloje. Nes tirpsta sienos, vandenynai. Ir mūsų kūnuose vanduo užtvindo ląsteles visas. Mes mokomės kalbų, kurias jau mokam, norim tapti budom, nors prabudom, tiktai kasdien pamirštam pasakyt BUONGIORNO E ARRIVEDERCI viens kitam. Laikas atėjo taikai, ir Sala iškils. Edgaras Cayce'is apie tai kalbėjo...

Siunčiu tau sardišką dainą, armonika pagrotą. Šuniukai pėduoja besileidžiant saulei, pats gražiausias momentas, o monumentas prie jūrų uosto Verdžiui stovi paprastai, kaip ir gatvelė Verdžio, kuria aš kasdien einu.
Sardinija išmoko džiaugtis. Karščiu ir vėtrunge, paukščiu ir saule, o jūra taip ištuština mintis...

Va bene, ragazzi, laikas miegoti...

Niekaip negaliu užmigti, nes Saloje neradau jokių artefaktų, nepavyko išgirsti nei legendų, nei pasakų. Vietiniai nekalbūs, jie nieko nežino... Bet mano nežinojimas yra kitoks, galintis prabilti keistais išgyvenimais ir nuotykiais. Sala man sugrąžino ikicivilizacinį (jei toks periodas buvo) humoro jausmą, ir nuspalvino pabodusias sienas bežvake šviesa.

Labanakt. Iki kito laiško, mielas Draveni.

Kai Dravenis perskaitęs laišką sugrįžo į kabinetą, dingo elektra. Bet kambaryje buvo šviesu. Ant medinių kabineto grindų augo šviečiantys grybai, sienas apgaubė neono pelėsiai. Modifikuota tamsa jau paruošė tunelį šuoliui į Salą. Metas aplankyti Guru Guru. Dravenis buvo pasirengęs didžiulei juoko dozei, linksmai atrakcijai, nors teleportacijos procedūra buvo gana skausminga. Kodėl? Gal būt, todėl, kad šuolis erdve (tiksliau, jo saugotojai) serga didybės manija. O gal keliautojas erdve patiria istorinį, etnografinį, pseudomitologinį smūgį į galvą. Nieko baisaus, dar vienas randas. Nebaisūs legendomis užminuoti laukai, paslaptimi aktualizuota kasdienybė.

Dravenis nuvirto ant žemės prie pat Guru Guru namo, ir ilgai sėdėjo ant žemės rankomis suspaudęs galvą. Prie jo pribėgo būrelis vaikų. Dravenis atverti universalų, nematomą žodyną ir prabilo sardų kalba. Aiškumo dėlei autoriai pateikia tikslų vertimą.
- Ačiū, aš nukritau iš trečio aukšto... Nepirmas kartas, tuojau atsikelsiu...
Lydimas vaikų, Dravenis nuėjo iki parduotuvės. Eurai. Tie patys pinigai. Dravenis nupirko vaikams saldainių, Guru Guru - didžiulį sūrį, ir dar didesnį vynuogių sulčių stiklainį, o Guru Guru Mylimajai - puokštę rožių. Tvarka.

Kai Guru Guru atvėrė duris, jis iš nuostabos vos nesiteleportavo atgal į Vilnių, bet būdamas filosofiškai pakaustytas, nepajudėjo iš vietos. Dravenis įteikė dovanas ir beveik nuvirto ant sofos.
- Guru Guru, čia ne lamerinis, zilitoninis žaidimas, ne primityvi grafika, ne įtaigi simuliacija, ne virtuali realybė, ir net ne voras bėgantis slidžiu monitoriaus paviršiumi... Aš nesu dekoratyvinis personažas, mokantis tik kelis pasikartojančius judesius... Aš tikras... Autentiškas, nesuklastotas...
- Ir ką ketini veikti Saloje? – pasiteiravo Guru Guru.
- Turiu planą. Ketiniu įkurti laukinio staugimo kursus, auginti lietuviškas pušis, aiškinti drugelių paslaptis, sutaikyti plėšrūnus ir aukas, mokyti skanauti nuodingas uogas ir likti gyvam bent iki kito sezono...
- Kokio dar sezono?
- Sala atveria naujas galimybes. Čia kapituliuoja klasikinė logika, ir filosofinis mąstymas pavirsta iškalbingu žagsėjimu...

Dravenis prarado spalvas, virto fotonegatyvu, o po to pradingo... Liko tik sūris, sulčių butelis ir rožės.

Sardinija, 2015 m.