Nuragija. Topoliai, kapinės ir poetų paplūdimys

Tuščios gatvės parduoda paskutinius namus. Nusipirksiu iš budelio rojaus gyvastį, atvirkščią veidą, pražiotus nasrus, nes vis mažiau plačiose aikštėse palikta vietos šikšnosparnių juokui. Į kepurių skėčius pamerkti mitinguoja grybai, šlapi akmenys auga aukštyn, ir jau galima atsirėmus į griūvančius mūrus pranokti birų, auksinį smėlį ir paprastą molį.

Sulipo sapnai - jau negalima išlankstyti aisčių piramidžių, ieškoti požeminių tunelių, urvų. Galima palenkti sodų tvoras, ir tokiu būdu sumažinti obelų ryškumą, kad žvilgsnio erdvės neužtemdytų kvapūs žiedai.

Medžiai siunčia prisiminimų atvirukus gandrams ir kurmiams. Kaliausės saugo laukus, lūšies nagus, apipelijusius vilko dantis, žvitrų kaukolės šokį. Tyli runos. Užverstos knygos it atversti lauko akmenys, po kuriais vis dar miega žalčiai.

Industrinės raudos šlovina slaptus vaiduoklių kotedžus. It jūra, be apribojimų skleidžiasi svajos, bet perkaitęs dangus palieka vis daugiau vietos įprastam kasdienybės skrydžiui.

Apleistose sodybose vis dar griežia žilagalviai topolių kvartetai, baltais lapais užklodami atvirus šulinius.

*

Sugrįžęs namo, Dravenis perskaitė laišką:

Draveni, ką tik grįžau. Įspūdžiai...

Pietietiška katalikybė savo makabriškumu ypač atsiskleidžia kapinėse, kur viduramžiškas ars moriendi atsikartoja XIX ir XX a. antkapiuose: vaiko kapas papuoštas nugaišusiu akmeniniu balandžiu (tikro dydžio), mergaitės - jos pačios skulptūra su šalia padėta skrybėlaite arba jos pasiilgusiais šalia esančiais dviem vaikais... Tai tikroviška, kraupu ir makabriška.. Fotografavau mirtį, ir kai pamačiau Nelaukiamosios veidą, vos neužsimušiau pats, nuslydęs nuo laiptukų. Mergelės Marijos kultas čia akivaizdžiai susimaišęs su senaisiais Deivės Motinos kultais, mirusiųjų kultu. Niekur nieko panašaus neteko matyti.

O jūroje, Poetų (taip juokais vadinu Poetto) paplūdimyje palanga, tačiau žmonės ramūs, neįkyrūs, o šiandien jūra kaip tik nelabai rami, banguota, kabo raudona vėliava, sėdi budrus gelbėtojas, tačiau iš tiesų ramu, galima smagiai pašokinėti per bangas. Visos problemos po antro įlindimo į vandenį dingsta, įkaitęs kaip krosnis kūnas atvėsta, atleidžiamos visos visų padarytos nuoskriaudos, telieka ramybė: noras mąstyti apie tai, koks gražus pasaulis, jūra, mėgautis jos kvapu, netoliese esančiais laivais, kalnais... Tirėnai... Jie geriau nei kalnai Pirėnai.

*

Klonių gausmas pakvietė saulėtus gaisrus, kad nušvistų miesto stogai, ir tolima Nuragija.

*

Nuo medžio nukrito apelsinas. Prie uosto su pradarytu cigarečių pakeliu (viena buvo pusiau ištraukta) kišenėje užmigo valkata. Nežinomi paukščiai palmėse giedojo varnų ir papūgų kalbų mišiniu. Bonaryje prasidėjo naktinės mišios, lygiai 00:00.

Vilnius – Sardinija, 2015 m.